Vienas seniausių šalies baikerių klubų „Road bears“ švęs 15 metų gimtadienį. Baikeriai iš Šiaulių, Vilniaus, Norvegijos ir kitų vietovių susiburia Telšių rajono Tryškių miestelyje. Čia yra jų būstinė – pačių rankomis prikeltas Tryškių dvaro svirnas. Žemaitijos „lokiai“ organizuoja renginius ir rodo pavyzdį jaunimui.
Vienija bendraminčius
Baikerių klubui „Road bears“ priklauso motociklų mėgėjai, kurie šiuo metu yra pasklidę po pasaulį. Daugelis jau negyvena Tryškiuose, miestelyje, kuriame ir gimė klubas. Tačiau vienybei geografija nesvarbi.
Sausio 12 dieną vienas seniausių šalies baikerių klubų „Road bears“ švęs oficialų 15 metų gimtadienį. Dabartinis klubo prezidentas Gediminas Vilniškaitis, draugų vadinamas Bokštiniu, prisimena, kad klubą paskatino įkurti Tytuvėnuose (Kelmės rajonas) vykusi baikerių fiesta.
„Tuomet klubus buvo galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Vilniuje jų buvo du, kurių vienas – Maskvos klubo padalinys“, – pasakoja G. Vilniškaitis, jau trečiasis klubo prezidentas.
Pirmuoju klubo prezidentu buvo išrinktas Rinaldas Mitkus, pravarde Rendelis. Žemaitiškai pravardė reikštų pirties samtį, vandeniui ant akmenų užpilti. G. Vilniškaičio žodžiais, tai buvo žmogus, kuris įpylė alyvos į ugnį reikiamu laiku.
„Važinėti yra smagu, tačiau kai visi susiburia į klubą, lengviau susitelkti bendrai veiklai. Kitaip gal nebūtume pajėgę Tryškiuose organizuoti renginių, sukviečiančių daugybę lankytojų. Gyventojų palaikymą užsitarnavome organizuodami renginius. Taip pat įrodėme, kad nesame nusiteikę daryti „bardako“ gatvėse ir keliuose. Tuo metu, kai kiti kaimo jaunuoliai „investavo“ į alkoholį ir cigaretes, mes pirkome benziną ir detales“, – pasakoja G. Vilniškaitis, mėgstantis keliauti ir vienas, ir su šeima, ir su klubo nariais.
Pernai jis dalyvavo žygyje aplink Lietuvą. Su savo „emka“ – 1956 metais pagamintu „M-72“ motociklu – G. Vilniškaitis per savaitgalį nuvažiavo 1300 kilometrų.
Kartu ant motociklo dažnai sėdi ir žmona. Vėliau prisijungė sūnus. Dabar šeima laukia, kada paūgės mažoji dukrelė. „Lopšelyje laisvai tilps abu“, – sako tėvas.
Senelio legendos
Klubo viceprezidentas Tomas Raudys, pravarde Šulcas, pasakoja apie pradžią. Tada, kai būsimi baikeriai džiaugdavosi atsisėdę į tėvų, dėdžių ar net senelių rusiškų „emkų“ ar „ižų“ balnus.
„Kažkas iš vyresniųjų pametė „Javos“ raktelius su kaukole. Kaip mes jų ieškojome! Toks jausmas, kad jie buvo pagaminti iš kosminio metalo. Labai džiaugėmės, kai radome“, – prisimena T. Raudys.
Didelę meilę plieniniams žirgams įskiepijo T. Raudžio senelis Vladas Jarušaitis. Su juo augo T. Raudys, o draugams jo kiemas buvo puiki vieta susiburti. Iš jo vaikai sužinojo, kad yra tokie motociklai kaip „Harley Davidson“, „Indiana“, BSA, NSU.
„Senelis vairavo tik motociklus ir vadino juos „puchteliais“. O geriausi jam buvo tie, kurių bėgiai jungiami ranka – prie bako. Gal dėl to, kad jam per karą buvo pažeistas stuburas – sunkiai valdė vieną koją. Tačiau mums kiekvienas jo žodis skambėjo lyg legenda“, – prisimena T. Raudys.
Senelio uždegantys pasakojimai ir žinios apie mechaniką skambėjo dar įtikinamiau, kai jis visai prarado regėjimą. Senolis mintinai žinojo, kur kokia „ižo“ variklio detalė turi būti. Rankomis jausdavo, kada stūmoklis ir cilindras yra geri ir nesudilę.
„Iš savo tėvų, senelių ir vyresniųjų brolių paveldėjome krūvas „geležų“, kurias savo rankomis restauravome. Savo „ižą“ susirinkau namuose svetainėje“, – prisimena T. Raudys.
Savo rankų triūsą vyrai lygina su kalinių darbu. Tuomet nebuvo tokių autoservisų. Retas kuris turėjo kampinį šlifuoklį.
„Bokštinis norėjo išplatinti „kremliuko“ (seno modelio „moskvičiaus") ratlankį ir įdėti jį į motociklą. Paėmęs pusę metalo pjūkliuko, vieną galą apsivyniojo izoliacine juosta. Ratlankį reikėjo perpjauti aplinkui du kartus“, – pasakoja T. Raudys.
Baikerių ausyse skamba jo senelio žodžiai (tik žemaitiškai): „Reikia pasitikėti geležim. Tačiau tik tuomet ji tau tarnaus, kai sušils nuo tavo rankų“.
Klubą pagimdė entuziazmas
Apie 1991-uosius jaunieji Tryškių baikeriai įkūrė klubą. Neoficialų, tačiau maksimaliai jaunatvišku pavadinimu – „Monsters from hell“ ("Pragaro monstrai").
„Rimti vyrai vaikiškais veidais, – prisimena T. Raudys. – Be Telšių rajono ir mūsų kaimo daugiau niekas apie tokį klubą negirdėjo. Turėjome susirinkimų vietą – už šešių kilometrų Virvytės upės saloje. Tada buvome iš tiesų labai laimingi. Užteko motociklų ir buvimo kartu. Nesvajojome apie namus ar brangias mašinas“.
Kaime džiaugėsi, kad jaunimas turi kuo užsiimti. Vietinis įgaliotinis yra tik išsukęs padangų ventilius už tai, kad vaikinai per daug triukšmauja savo „ižais“.
„Baikeriai nėra pacifistinė organizacija, tačiau jei yra klubas – yra ir tvarka. Kiekvienas, nešiojantis klubo emblemą, kalba ne tik savo, bet ir klubo narių vardu, – paaiškina T. Raudys. – Iš to galima suprasti, kodėl baikerių fiestose bet kokio plauko žmonės jaučiasi saugiau nei miesto gatvėse dieną, – niekas į juos nežiūri skersai ir nesitaiko primušti.“
Aukščiausios kategorijos klubas
1998 metais baikeriai nusprendė subręsti. Grėsmingas pavadinimas buvo pakeistas į „Road bears“ – kelių lokiai. Sukurta visa reikiama simbolika. Gana griežtos tarptautinės taisyklės.
Šiandien šis klubas šalia savo simbolikos turi MC ženklą. Tai reiškia, kad klubas yra aukščiausios kategorijos. Turi savo būstinę – „klubhausą“, organizuoja renginius, buriasi ne tik dėl pasivažinėjimo.
Naujausias klubo narys Romas Vaiginis rodo savo liemenę. Ji iškalbinga tiems, kurie moka skaityti baikerių simboliką. Vos įstojęs į klubą R. Vaiginis netapo tikru nariu. Jis turėjo kurį laiką pratintis prie klubo taisyklių. Emblemos antsiuvai siuvami vienas po kito – kiekvieną tenka užsitarnauti arba išlaukti. Galima tai matyti pagal spalvų ryškumą. Jei baikeris tampa klubo nariu, vadinasi, jam čia jau skiriamos pareigos ar užduotys.
Visa ant baikerio liemenės siuvama simbolika baikerių kalboje taip ir vadinama – spalvos. Čia yra ne tik Lietuvos, bet ir Žemaitijos pavadinimai. Taip pat solidžiai skamba šūkis „Patria una“ – Tėvynė viena. Klubo herbas – lokys. Jis uždėjęs savo galingą leteną ant užrašo „Žemaitėjė“.
„Tai tarsi kareivio antpečiai, – sako R. Vaiginis. – Didžiausia nepagarba nusimesti savo liemenę kur nors nepagarbiai.“
Turėti būstinę reikalauja ir MC nuostatai. Vyrai tam reikalui įsigijo apleistą mūrinį Tryškių dvaro svirną. Jį suremontavo. Dabar ten klubo nariai arba svečiai gali apsistoti. Ten remontuojami ir motociklai.
Alvydas Januševičius
