Norint kuo nors tapti, reikia kuo nors būti
Prancūzų patarlė
Pavadinimas padarytas iš žinomo žemaičių plakato ir Dionizo Poškos veikalo. Na, galima būtų jį pakeisti į šiuolaikiškesnį išsireiškimą – prasčiokai ateina. Vienas partijos kūrėjas su didžiausia barzda turi suprasti, jog pagal barzdą į karalius rinkdavo tiktai pasakose. Barzda politikoje niekuo dėta, nors ir didžiausia.
Kitas tai jau apsiskelbęs, tačiau nepripažintas politikas, visokiais būdais stengiasi atkreipti į save tokių pat prasčiokų dėmesį. Mačiau per TV, pasikvietęs į savo būstą žinomą korespondentę, puikavosi modernios virtuvės įrengimais ir vištų skrandukų troškiniu. „Oi, kaip sunku žinomam politikui kasdieniniame gyvenime, visi pažįsta“ (čia jis apie save). Aš, nors kasdien klausau radijo ir žiūriu televiziją, jo nepažįstu. Tiesa, kai ką prisimenu. Tai brendį su kava, tai švenčių dienų didinimą, tai pagonybės propagavimą, tai bandymus krūminę įteisinti. Jei tai politika, tai ji yra paties žemiausio lygio.
Nesuprantu, kaip žmogus drįsta su tokiais lozungais naują partiją kurti. Manau, net ir didžiausių tamsuolių neprisiviliosi. Bet... troškimas „kuo nors tapti“ yra begalinis, tad galima net pačiais juodžiausiais žmonių jausmais žaisti...
Tai prasidėjo netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo. Atsirado toks Burokevičiaus bendrininkas Kučerovas, kuris labai propagavo lenkų, o vėliau „žemaičių priespaudą“ Lietuvoje. Tas mums sukeldavo tiktai juoką. Pasirodo, veltui juokėmės. Iš pokalbio radijuje, pasirodo, mes „didžialietuviai“ (pirmą sykį girdžiu tokį pavadinimą) tikrai žemaičius skriaudžiame.
Kodėl mes? Nejaugi Lietuvos valdžia yra sudaryta vien iš „didžialietuvių“? O kokie yra žemaičių poreikiai ir kodėl jie netenkinami? Klausimai išvis nelaukti.
Iki šiol mes didžiavomės užsispyrusiais ir drąsiais žemaičiais, mielais ir patikimais draugais. Niekur taip žmogus neišryškėja kaip nelaimėje. Mūsų kartoje tai buvo kalėjimai ir tremtys. Iki šiol aš prisimenu gelbstintį Algio Petkaus smagų kumštį naktiniame Irkutske. Nebuvo ten jokio klausimo, kas žemaitis, kas aukštaitis arba suvalkietis. Mes vis buvome vieningi broliai lietuviai. Tiesa, kartais atsitikdavo juokingų nesusipratimų, kai mūsų nemokytos senos aukštaitės ne visada iškart suprasdavo greitakalbį seną žemaitį. Bet ir žemaitis pasiskųsdavo: „Kad su ano dzuku surokot nebgal“. Iš to tiktai pasijuokdavome.
Bet didžiausiai meilei žemaičiams mane nuteikė Kelmė. Tenai gana aukštaičiuojančiam mano romanui „Verksmo vieta“ buvo suteikta Žemaitės premija. Už jį vienbalsiai nubalsavo Žemaitijos lietuvių kalbos mokytojai, jie suprato ir išaukštino provincialę mūsų kalbą. Tada buvo laikai, kai tremtiniai ne itin buvo gerbiami, o kandidatais į laureatus buvo patys didžiausieji LTSR rašytojai. Žemaičiai yra žemaičiai, nesitaikstė, premiją skyrė man, menkam ir nežinomam! Vėliau pagal minėtą romaną sukurta pjesė su pasisekimu buvo parodyta Telšiuose, Klaipėdoje ir dar daugelyje Lietuvos miestų. Bene graudžiausiai ji buvo sutikta Punske – su ašaromis. Man Kelmė tarytum miela gimtinė, o jos teatras, statantis Žemaitės pjeses, yra toks savas, mielas ir suprantamas.
Na, tai kaip dabar bus? Aš kovosiu prieš tokių žmonių kuriamą partiją. Bet ar galima kovoti prieš žemaičius? Negalima! Tai jau vienalytės tautos kiršinimas. Žemaičiai inteligentai, tvardykite savo tamsuolius!
