Nustojęs eiti Vilniaus dailės akademijos (VDA) rektoriaus pareigas profesorius Adomas Butrimas kaip buvo, taip ir liko tas pats laimingasis archeologas, kuriam pavyko atrasti unikalius akmens amžiaus kapinynus, tas pats talentingas istorikas, išleidęs galybę knygų ir tikrą deimantą tarp jų - “Baltų meną„; tas pats garbingas žmogus, kuris randa laiko jaunųjų kūrėjų parodoms, ir kurio šeimoje netrūksta šilumos vienišiems, našlaičiams studentams; kartu su jais švenčiant Kūčias... Atleidžiamas iš pareigų paprašė pats. Bet liovęsis eiti VDA rektoriaus pareigas jis ir liko... rektoriumi. Tautiškosios Žemaičių akademijos, kuri jo paties iniciatyva ir buvo įkurta. Beje, anksčiau nei Sąjūdis.
- Nesunku suprasti, kad jūsų giminės šaknys Žemaitijoje. Kokia ta jūsų giminė? Yra joje kilmingų, tituluotų? - paklausiau A.BUTRIMO.
- Kilęs iš Žemaitijos, šiek tiek domiuosi giminės istorija... kai kurie pagal linijas bajorai, kai kurie ir nebajorai, bet tai nesvarbu, svarbu, ką žmogus nuveikei, o ne kokia tavo giminė.
- Kas iš to, kas nuveikta akademijoje, jums teikia daugiausia džiaugsmo?
- Infrastruktūros prasme tai “Titanikas“ (dizaino ir inovacijų centras - red. past.), nors neprisiimu nuopelnų vien sau, jis buvo pradėtas iki manęs: su juo visame Baltijos regione stipriai iššokome į priekį savo galimybėmis. Džiaugiuosi, kad pavyko sustiprinti akademijos mokslinį sparną, sukurti akademines mokslo struktūras, Dailėtyros institutą, doktorantūrą, kad šiomis dienomis priduodamas Norvegijos fondų finansuotas tarptautinis menų centras Nidoje, kuris praplečia bendravimo galimybes su pasauliu. Na, kaip istorikui man svarbu, kad atstatoma akademijai priklausanti Panemunės pilis, vienintelė Lietuvoje taip gerai išlikusi pilis, kur daug autentikos, kad ji tampa labai vertingu objektu ne tik kultūrai, bet ir turizmui. Džiugina ir tai, kad sukūrėme leidybą, kuri leidžia mums gerai jaustis tarp kitų Lietuvos universitetų, nes vieninteliai Lietuvoje leidžiame originalią meninę literatūrą, mūsų tautine kultūra pagrįstą produkciją.
- Jums buvo gana vienos kadencijos savo idėjoms įgyvendinti?
- Kadencija sykį jau buvo pratęsta ir aš nutariau, kad reikia leisti pabandyti kitiems. Daug ką įgyvendinau trylika ar keturiolika metų būdamas prorektorius, dar daugiau kas priklausė nuo mano valios tuos šešerius su puse, kai buvau rektorius. Dalį iš to, ką norėjau padaryti, pavyko įgyvendinti. Kai kurie procesai tiek įsivažiavę, kad artėja prie pabaigos ir juos sunku būtų sustabdyti. Pas mus dažnai akcentuojamas perimamumas, tęstinumas, o aš manau, kad nebūtinai naujas rektorius turi tęsti pirmtako darbus, jis turi ateiti su savo mintimis ir daryti savaip. Juk didelės organizacijos nori nenori užsistovi savo vandenyse. Ateis kitos idėjos, bus galimybė atsinaujinti, o aš stengsiuos prie to prisitaikyti ir suprasti.
- Jei neklystu, jums buvo pavykę “iššokti į priekį„ net sovietmečiu?..
- Visada norėjau turėti biurokratinės veiklos atramą, sritį, kurioje galėčiau dirbti radęs laiko. Susiklosčius palankioms šeimyninėms aplinkybėms (esu laisvas nuo buities) darbo valandas galiu skirti biurokratiniam darbui, laisvalaikį - senam profesiniam pomėgiui, dabar tapusiam hobiu. Tai žemaitiškoji veikla, leidiniai, skirti Žemaitijos istorijai. Jau yra išėję 14 tomų ir ypač pirmuosiuose - didžiausias mano indėlis; dabar didžioji veiklos sritis perimta kitų žmonių.
- Įdomu, ar pirmoji žemaičių konferencija Varniuose 1987 metais buvo inspiruota vien mokslinio intereso, ar buvo ir kitokių paskatų?
- Akmens amžiaus kapai, atrasti prie Biržulio ežero 1982-1983 metais, unikalūs tuo, kad yra mezolito laikotarpio, septinto dešimtmečio prieš Kristų, net Europoje jų nėra daug, o kaimynystėje žinomas vienas kapinynas Latvijoje, dar yra Danijoje, Švedijoje. Galvodami, kaip pristatyti radinius visuomenei, kaip ją sudominti, neatskleidžiant tikrųjų tikslų valdžiai, nutarėme surengti konferenciją ir parodą tema “Kompleksinių Biržulio tyrinėjimų dešimtmetis“. Tai padėjo gauti salę, leido pakviesti daug žmonių, sukelti didelį susidomėjimą. Nenorėčiau pervertinti įvykio svarbos, sieti su tautiniu atgimimu, bet dar iki šiol saugau profesoriaus Česlovo Kudabos ginamąjį raštą struktūroms, bandžiusioms mums po to grasinti. Taip prasidėjo Žemaičių akademijos serija, kiekvieną vasarą inicijavusios “Žemaičių praeities„ serijos leidinius. Viena pirmųjų konferencijų vyko tada, kai buvo nuverstas pirmasis Tarybų Sajungoje Lenino paminklas, šį įvykį parodė net “Vremia“, - tai buvo Varniuose. Šis įvykis sutapo su paminklo M.Valančiui atstatymu, į kurio šventinimą buvo suvažiavę apie 17 tūkst. žmonių.
- Turbūt negalima nepastebėti, kaip kinta šios visuomeninės veiklos prasmė.
- Darbas tęsiasi iki šiol, bet dabar jau sunku tikėtis tokio efekto. Dabar neįmanoma sulaukti tokio masiškumo, koks buvo Sąjūdžio pradžioje. Kas galėtų dabar į Varnius sutraukti 17 tūkstančių?..
- Gal ne veltui sakoma, kad judame tautinio identiteto praradimo link?
- Na, anksčiau, sakykime, Žemaičių akademija buvo unikali, vienintelė, dabar kuriasi naujos formos, kurių kiekviena veikia savo srityje: yra ir Žemaičių draugija, Plungiškių draugija, įvairūs klubai. Nuostabus dalykas Plungės M.Oginskio festivalis, - tokių vietų yra daug ir, kas svarbiausia, daug kas ten vyksta jau be mūsų. Veikla nuėjusi gilyn, tolyn, platyn ir norisi prisipažinti, kad mes jau ne visur spėjame dalyvauti, kur esame kviečiami. Ypač prasmingas darbas su mokyklomis...
- ...Nes be tautinio išgyvenimo lengva tapti pasaulio lietuviu, kuriam vis viena kur gyventi ir kam melstis?..
- Žinoma, istorija, tradicija, bandymas būti istorijoje ir tradicijoje, jausti istoriją, jausti tradiciją be galo svarbu. Tada jauti ryšį su žeme netgi galbūt išvažiuodamas, netgi išvažiavęs gali pajusti, kad tau kažko labai trūksta be Lietuvos. Neseniai gavau laišką iš vieno moksleivio, su kuriuo kadaise dalijomės darbu archeologinėje ekspedicijoje; aš jau senokai berengiau ekspediciją, jis jau senokai nebe moksleivis, bet rašo, kad vis tiek prisimena tas dienas ir niekada jų negalės pamiršti, tad jeigu bus ar koks knygos pristatymas, ar renginys, jis būtinai atvyks iš Airijos su šeima. Tiek metų praėjo, o su dauguma dalyvių liko dvasiniai ryšiai, užsimezgę per ekspedicijas. Mes daugmaž kalbėdavome tai, ką galvojame, o toji istorija ir toji tradicija, su kuria jie susidurdavo tiesiogiai, veikė intensyviau nei paskaita, bet nesakau, kad buvo lemianti, nors, manau, spindulėliu liko tikrai.
- Tautinis jausmas turbūt yra nelyginant tikėjimas, kuris neįmanomas be pasirengimo ir be praktikos?
- Be abejo, jam skleistis reikia tam tikros aplinkos. Reikia buvimo tam tikroje aplinkoje ir atsinaujinimo. Kai porą kartų negalėjau organizuoti Žemaičių akademijos konferencijos, buvo nepasitenkinimo: kodėl, kaip galima? Jos turi būti kiekvieną vasarą. Mes kartais juokiamės, kam mums patiems reikia tų konferencijų. Mes suvažiuojame kaip į atlaidus, suvažiuojame ir vėl pajuntame bendrumą. Yra didžiulis būrys žmonių, kurie jaučiasi vienas kitam reikalingi ir susitelkę duoda impulsą kasmet vis kitai Žemaitijos vietovei. Iš pradžių veikę tik Varniuose, paskui sulaukę prašymų gausybės ėmėme rengti susitikimus vis kitame miestely, kitoje vietovėje ir mūsų bendrystės žemėlapis tapo platesnis. Vis su kitais žmonėmis buvo išleistos naujos knygos, monografijos; jie rašė, rėmė, rodė, kai reikėjo, apnakvindino.
- O kaip jums pačiam kartais pasigirstanti Žemaitijos savarankiškumo idėja?
- Tai vienas tų momentų, kurie šiek tiek verčia mus būti atsargius, nes mūsų veikla kartkartėmis bando pasinaudoti įvairūs dažnai menkai subrendę politikai, ypač suaktyvėjantys prieš kiekvienus rinkimus. Greičiausiai už jų slypi jėgos, kurios galbūt net juos finansuoja ir bando mūsų veiklą panaudoti saviems interesams. Jie bando skverbtis į mūsų tribūną ir kartais jiems pavyksta vieną kitą menkiau susipratusį žmogų patraukti tokiomis neva gražiomis idėjomis. XIII amžiuje mes pagaliau susijungėme su lietuviais, kurie iki XVII amžiaus buvo priversti deklaruoti, kad esame susijungę savo noru, tačiau juk mes esame antroji dalis, kuri kūrė tą Lietuvą ir tas vieningumas yra itin svarbus, juo labiau kad valstybei pavojų mūsų dienomis ne tik nesumažėjo, bet, ko gero, daugėja. Tad mes nepasiduodame jokioms politikų insinuacijoms, jokiems keistiems judėjimams ir neleidžiame pasinaudoti mūsų tribūna, veikla ir jos rezultatais.
- Kas, jūsų manymu, kelia valstybei pavojų?
- Užtenka pažiūrėti, kokios asmenybės, kokios jėgos bando ateiti į valdžią, ir tampa aišku, kas už jų, kokia jų praeitis. Jos tada nenorėjo mūsų laisvės, jos ir dabar galvoja, kaip rasti silpnąsias vietas ir jomis pasinaudoti. Pažiūrėkite, kaip vyksta kokių partijų suvažiavimai, su kokiais emisarais, atvažiavusiais iš svetur. Manau, išorinės jėgos per pinigus, veikiamus žmones labai norėtų destabilizuoti padėtį Lietuvoje. Pavojai - ne praeitis, jie realūs. Turime galvoti apie atsakomybę. Jeigu užsiimame moksline kultūrine veikla, mes ir norime, kad ji tokia ir būtų: tradicijos prikėlimas, istorijos prikėlimas, bendruomenės jausmo sukėlimas, bet tai neturėtų būti susiję su jokia politika. Nes politika yra toks dalykas, kad labai sunku aiškiai įvardinti, kas daro įtaką, bet tą įtaką tiesiog jauti.
Danutė Šepetytė
