Pati Patricija jau nuo mažumės yra entuziastinga sporto mylėtoja. Savo žurnalistinį kelią pradėjusi dar mokykloje, jauna mergina save išbandyti spėjo įvairiose pozicijose: dirbo sporto portale, reportere televizijoje, o dabar ji veda TV3 sporto žinias.
Patricija, esi baigusi žurnalistikos studijas Vilniaus universitete. Ar pildydama stojimo dokumentus tvirtai žinojai, kad nori studijuoti žurnalistiką?
Buvau tuo įsitikinusi seniai. Dar besimokydama mokykloje baigiau Lietuvos žurnalistikos centro mokyklą, ten teko susidurti su dauguma dėstytojų, kurie mokė ir Vilniaus Universitete. Visada man sekėsi rašyti, tad nuo mokyklos laikų jau rašiau sporto temomis.
Kaip prie tavo karjeros kelio prisidėjo ketverius metus trukusios žurnalistikos studijos?
Jos puikiai padėjo įgyti praktinių žinių mano profesijai. Turėjome pačių puikiausių balso lavinimo pamokų, darbo su montažu, mokymo „pasakoti vaizdu“, net buvo proga dirbti su sufleriu. Tiesa, turiu pripažinti, kad nors ir įgytos praktinės žinios mane pilnai parengė dirbti žurnaliste, jaučiau gilesnių akademinių žinių trūkumą.
Jas nusprendžiau gilinti Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute pasirinkdama Politikos ir medijų studijas. Net magistrinio darbo temą sugebėjau pritempti prie sporto, pasirinkdama analizuoti olimpinių žaidynių komunikaciją. (juokiasi)
Ne paslaptis, kad sporto pasaulis tau yra artimas, nes ir pati aktyviai sportuoji. Kaip sportas atsirado tavo gyvenime?
Sportas mano gyvenime – nuo pat ankstyvos vaikystės. Nuo 6 metų lankiau lauko tenisą, buvau dalyvavusi ir tarptautiniuose turnyruose. Tačiau paauglystėje pagaliau mane prikalbino ateiti į orientavimosi sportą mano pirmoji trenerė, taip galiausiai pradėjau treniruotis su kalnų dviračiais. Treniruočių stovyklos, gera komanda motyvavo judėti į priekį. Tuomet atsirado ir rezultatai, po kurių sekė mano 6 metai, atstovaujant Lietuvai pasaulio ir Europos čempionatuose.
Didžiausi pasiekimai buvo pasaulio jaunimo čempionatuose su komanda estafetės rungtyje. Prieš šešerius metus laimėjome bronzos, o 2014 metais – sidabro medalius.
Apskritai, esu didelė sporto mėgėja. Yra tekę tiek mokyklos, tiek universiteto laikais atstovauti krepšinio, futbolo, tinklinio rinktinėms. Toliau sportuoju, tačiau labiau tiesiog palaikau sportinę formą. Dabar prioritetą skiriu profesinei karjerai. Su komanda ne sezono metu dar dabar mėgstame žaisti futbolą.
Manau, kad patirtis sporte man padeda dirbant šį darbą. Kur kas geriau suprantu niuansus, juos pati išgyvenusi. Kur kas lengviau randu kalbą su sportininkais, kadangi suprantu kaip jie pralaimėjimo ir sėkmės atveju jaučiasi. Empatija padeda prisileisti žmogų arčiau. Tik dirbdama darbą ar interviu metu, be jokios abejonės, esu profesionali, išlaikydama neutralų santykį.
Kuo tave suviliojo televizinis pasaulis?
Teko išbandyti visas žiniasklaidos priemones, bet televizija labiausiai patiko, mane visada labiausiai žavėjo menas pasakoti vaizdu. Patirties televizijoje turiu nuo 2016-ųjų metų. Sunkiausia man turbūt buvo persiorientuoti rašyti trumpesnius tekstus, mat į televiziją atėjau iš sporto portalo.
Pavyzdžiui, apie varžybas informaciją turi taip suspausti, kad visą esmę pasakytum per 40 sekundžių. Tačiau su laiku išmoksti tekstus šlifuoti, sudėti akcentus. Dabar tiesiog mėgaujuosi ruošdama informaciją reportažams. Spaudoje labai daug spalvų praranda turinys, kai epizodo negali parodyti skaitytojui.
Ar prisimeni tavyje tvyrojusius jausmus, kai pirmąjį kartą debiutavai TV3 žiniose?
Į TV3 televiziją atėjau dirbti šių metų pradžioje. Savaitę turėjau laiko apsiprasti kaip dirbti su sistemomis, dariau tik reportažus. Debiutas eteryje buvo jau kitą savaitę. Tiesa, esu turėjusi tiesioginio eterio patirties jau prieš tai. Portale vesdavau tiesiogines diskusijas, esu komentavusi varžybas, gyvai kalbinusi pašnekovus įvykio vietoje. Tačiau vesti žinias buvo visai nauja patirtis.
Be jokios abejonės, buvo visa emocijų puokštė. Labai atsakingai rengiausi savo debiutui, domėjausi kiekviena detale ką ir kaip daryti, išsiaiškinau viską iki kiekvienos smulkmenos: kada ir į kokią kamerą žiūrėti. Galiu pasakyti, kad eterio jausmas kažkiek primena laukimą prieš varžybų startą. Esi ramus, bet režisieriai perspėja: „Liko 10 sekundžių“ ir jauti, kaip širdis savaime pati pradeda mušti beprotišku ritmu.
Todėl tai man ir primena tą malonų priešvaržybinį jausmą ir jaudulį. Tas mane savotiškai veža. Prieš maratoną yra buvę, kad belaukiant starto pulsas yra mušęs 145 dūžius per minutę. Įdomu, koks turėjo būti prieš pirmąjį eterį, bet to jau nesužinosiu. Tačiau su laiku ir patirtimi jaudulį išmokau visiškai kontroliuoti. Dabar jaučiuosi rami. Viskam reikia laiko ir darbo.
Kas tau asmeniškai yra svarbiausia darbe?
Kadangi esu kūrybinės srities atstovė, man itin svarbu yra tinkamos priemonės tobulėti. Jos čia mano rankose. Man patinka darbe esanti dinamika, nes su kolegomis keičiamės vedėjo kėdę, taigi dirbu ir sporto reportere. Susigalvoju įvairių temų, važiuoju į įvykius. Tas žurnalistui yra labai svarbu – nuolat pačiam būti įvykių sūkuryje, dalyvauti varžybose, bendrauti su sportininkais.
Mat tą dieną, kai vedu žinias, privalau dirbti visą dieną tik televizijoje, tik išimtiniais atvejais spėju pati nuvažiuoti į įvykį prieš eterį. O reportažams ribų su idėjomis nėra, tas man labai patinka. Pavyzdžiui, sugalvojau, kad būtų įdomu padaryti stand up‘ą parasparnių varžybose ir susiderinau, kad organizatoriai mane paleistų į orą. Skridau pirmą kartą, bet su GoPro pavyko ekspromtu pakalbėti skrendant keliasdešimties metrų aukštyje ir taip žiūrovui perteikti kuo gyviausias emocijas.
Be galo svarbus yra ir kolektyvas, kadangi esant geram mikroklimatui darbas tikrai bus sklandus. Mat televizijoje tikrai būna nemažai nenuspėjamų ir stresinių situacijų, kai paskutinę akimirką prieš eterį keičiasi žinių planas. Didžiąją dalį sporto reportažų mes montuojame jau kai žinios vyksta realiu laiku.
Tiesioginio eterio metu lengvai galima pastebėti ir žiedą ant tavo piršto. Ar tavo sužadėtinis taip pat yra iš žiniasklaidos pasaulio?
Su Justu kartu esame daugiau nei penkerius metus. Jis yra Lietuvos kariuomenės karininkas, turi savo būrį, kuriam vadovauja. Pats taip pat yra didelis sporto gerbėjas, tad visuomet namuose aptariame svarbiausius sporto įvykius ir jų užkulisius. Beje, jis pats bėgioja ilgas distancijas, yra atstovavęs Lietuvai pasaulio čempionate.
Esame vienas kito sirgaliai, visuomet palaikau jį per jo varžybas, o jis per mano. Mus taip pat suvedė sportas, susipažinome prieš aštuonerius metus paplūdimio tinklinio aikštelėje.
Galbūt skaitytojams atskleisi, kada planuojate iškelti didžiąją vestuvių šventę?
Jau lankome jaunavedžių kursus, o didžiajai šventei esame numatę datą kitų metų pavasarį.
Kai kurie žmonės, dirbantys televizijoje, vengia matyti save ekranuose, kiti priešingai – mėgaujasi kiekviena minute. O ar tu esi sau griežta?
Esu savikritiška, nes manau, kad tai svarbu norint tobulėti. Peržiūriu tiek savo, tiek kolegų pravestas žinias. Be abejonės, stebiu ir kaip pagal naujienų atrankos kriterijus žinių planą sudėlioja ir konkurencinės televizijos – visa tai yra mano darbo dalis. Privalai stebėti situaciją ir puikiai žinoti kuo būtent tą dieną pulsuoja sporto pasaulis. O mūsų prioritetas – visuomet pranešti karščiausias ir naujausias žinias taip, kad sudomintum kiekvieną žiūrovą.
Tiek tu, tiek kitas sporto žinių vedėjas Vilius Stalgaitis, esate dar pakankamai jauni. Ar tarpusavyje nejaučiate sveikos konkurencijos prieskonio?
Vilius pradėjo dirbti TV3 televizijoje mėnesiu anksčiau, nei aš. Taigi, išties vienu metu sporto redakcijoje buvo dideli pokyčiai. Nepasakyčiau, kad jaučiu konkurencijos prieskonį, labiau sportinį komandiškumą. (juokiasi)
Visada diskutuojame, pasidaliname vienas su kitu karščiausiais sporto įvykiais ir planuojame kaip įdomiausias temas pateikti žiūrovams. Abu esame užsidegę dėl sporto ir tas, manau, atsispindi ir žinių turinyje.
Ar iš savo artimųjų sulauki ne tik palaikymo, bet ir pastabų?
Mano šeima ir sužadėtinis puikiai žino, kad sportas yra mano gyvenimo būdas, o sporto žurnalistika – varikliukas. Todėl sužinoję apie galimybę išbandyti ir sporto žinių vedėjos kėdę, labai palaikė. Sužadėtinis žinojo, kad profesiniame kelyje visuomet norėjau dirbti sporto žinių pranešėja.
Turbūt objektyviausias patarėjas iš šeimos būtų mano tėtis, kuris viską vertina profesionalo akimi. Jis keletą dešimtmečių buvo vienos televizijos žinių tarnybos režisieriumi, tad įsivaizdavo kokie užkulisiai manęs laukia. Iš jo tikrai sulaukiu konstruktyvių techninių pastabų. Mano mama vis tiek stebi labiau kaip žiūrovė ir sulaukiu tik labiau pastabų, kurios spalvos švarkelis ar auskarai man labiausiai tinka. (juokiasi)
Ar jau pajutai žinomumo skonį, sulauki dėmesio iš nepažįstamų viešoje erdvėje ar gatvėje?
Juokingas palyginimas, bet pirmą savaitę kai debiutavau tiesioginiame eteryje, jaučiausi, tarsi būtų mano gimtadienis. Tik jis tęsėsi ne savaitę ir ne dvi. Iš tikrųjų, buvo visko labai daug tuo metu, bet to nesureikšminau, nes žinojau, ko galiu tikėtis. Žinučių nemažai susilaukiu, dar iki šiol po kiekvieno eterio viena kita ateina, bet aš nesileidžiu į kalbas su atsitiktiniais nepažįstamaisiais. Tam iš tikrųjų reikėtų nemažai energijos ir laiko.
Patricija, kokie yra artimiausi tavo tikslai ir svajonės?
Per Rio de Žaneiro olimpines žaidynes 2016-aisiais buvau sporto žinių reporterė, kuri budėjo naktimis oro uoste ir pasitikinėdavo Lietuvos olimpiečius iš varžybų. Norėčiau kitais metais jau ir pati kartu su jais grįžti iš Tokijo ir pranešti karščiausias naujienas ten iš vietos. O apie svajones daugiau pasiliksiu sau ir artimiausiems. (šypteli)
