Pasitinkant Kalėdas, kai visus svaigina stebuklų, švenčių laukimas Šilutės Pamario mokyklos kolektyvą persmelkė skaudi netektis. Penkiolikametį Joną pasiglemžė negailestinga liga – vėžys. Jo klasės draugams, auklėtojai, mokytojams sunku susitaikyti, kad liga išsivedė vieną iš jų.
Sūnaus netektis palaužė jo tėvelius, prislėgė brolį ir sesutes. ,,Dabar Jonas nebesugrįš, jis saldžiai miega danguje“, - išgirdusi brolio vardą suskubo paaiškinti, jaunesnioji, vos ketverių metų sesutė. „Jonas buvo fantastiškas brolis“ – sako vyresnioji Karolina, kurios pečius dabar ir užgriuvo visi gedinčios šeimos rūpesčiai.
Ciparių šeima Laučiuose gyveno visuomet. Susilaukė keturių vaikų. Vyriausieji, Karolina ir Jonas, buvo pametinukai. Karolinai neseniai suėjo 17 metų, Jonui buvo penkiolika. Jaunesniajam broliui 12 metų, o mažajai sesutei – vos ketveri. Vaikai tarpusavyje labai sutarė, tiesa, berniukai nebūtų berniukai. Pasak Karolinos, jie dažnai pasipešdavo, bet greitai vėl susitaikydavo.
Prieš ketverius metus vyresnieji pradėjo lankyti Šilutės Pamario pagrindinę mokyklą.
Jonas labai greitai prisitaikė prie naujos aplinkos, mokytojų, bendraklasių. Jo visur būdavo pilna.
Liga užklupo netikėtai
Prieš metus Jonas pradėjo jausti skausmus skrandyje. ,,Jis niekuomet mums nesiskųsdavo. Tik išgerdavo vaistų ir pasakydavo, kad tai dirbdamas pasitempė, tai susitrenkė kur nors“, - pasakojo sesuo Karolina. Iš pradžių vaistai padėdavo, skausmas dingdavo. Rugpjūčio mėnesį galiausiai brolis kreipėsi į gydytojus. Gydytojams nekilo įtarimų, kad Joną kamuoja mirtina liga.
Po trijų savaičių, rugsėjį, Joną namuose ištiko skausmo priepuolis. ,,Net pajudėti brolis nebegalėjo, todėl iškvietėme greitąją medicinos pagalbą, - prisiminė Karolina. – Dvi valandas Šilutės ligoninės priimamajame jo niekas nepriėmė, net gydytojas nebuvo priėjęs“. Sužinojęs, kad siaubingų skausmų kankinamas sūnus dar nesulaukė pagalbos, vaikino tėtis metė visus darbus ir skubiai pats sūnų išvežė į Klaipėdos ligoninę. Po dviejų parų Joną Klaipėdos medikai pervežė į Kauno klinikinę ligoninę. Joje, po trijų savaičių tėvai išgirdo sūnaus negalavimo priežastį – ketvirtos stadijos storosios žarnos vėžys.
Jonui buvo reikalinga priežiūra visą parą, todėl pirmąjį mėnesį kiekvieną savaitgalį prižiūrėti brolį važiuodavo Karolina. ,,Pradžioje jam buvo geriau. Jis ir su kompiuteriu žaisdavo, ir su draugais telefonu bendraudavo. Labai laukdavo, kad kas nors atvažiuotų aplankyti, - prisiminė mergina. – Tačiau po truputėlį viskas jam darėsi nebeįdomu. Nebenorėjo nieko matyti, telefoną vis dažniau išjungdavo, tik televizorių dar kartais pažiūrėdavo. Likus dviem savaitėms iki mirties, jį apėmė visiška apatija. Ligoninėje jautėsi lyg kalėjime. Manęs vis klausinėdavo, kada paleis namo“ – liūdnas paskutiniąsias brolio gyvenimo dienas prisimena Karolina.
Auklėja ir bendraklasiai vis dar laukia, kol Jonas įžengs į klasę
,,Klasėje jis buvo vienas geriausių mokinių iš berniukų, labai gražiai piešė, buvo labai draugiškas, su klasiokais taip pat labai gerai sutarė“, - pasakojo auklėtoja Valentina Timokhina. Pasak jos, Jonui geriausiai sekėsi matematika, fizika, istorija, taip pat rusų kalbos pamokos. ,,Aš savo klasei dėsčiau rusų kalbą, o Jonas buvo pats geriausias mokinys, - kalbėjo auklėtoja. – Jis buvo labai mandagus, visuomet jo veidą puošdavo šypsena“.
Auklėtoja prisimena, kad Jonas dar 9 klasėje nuolat guodėsi, kad jam skaudą skrandį. ,,Šią rugsėjo pirmąją pamačiau, kad jam kažkas yra labai blogai, matėsi, jog jis serga. O jau rugsėjo 10 ar 11 dieną jį paguldė į ligoninę“, - prisiminė auklėtoja Valentina.
,,Aš ir vaikai važiavome jo lankyti į Kauną. Ligoninėje Joną lankė ir mano pačios vaikai. Dukra kartą jį aplankiusi atnešė piešimo sąsiuvinį ir paprašė, kad kai tik jis ryte atsikels, nupieštų tai, ką per langą pamato, ar tai, apie ką svajoja. Ir prieš Kalėdas ruošėmės nuvažiuoti, bet sužinojome, kad jo artimieji važiuoja, tai pagalvojome, kad geriau jį aplankysime po švenčių. Deja... nebespėjome...“, - lūdnai ištarė Jono auklėtoja.
Mirė mamai ant rankų
Jono mama nė per žingsnį neatsitraukė nuo sūnaus paskutinius du jo gyvenimo mėnesius. ,,Jis galiausiai visiškai užsisklendė savyje... vis silpnėjo ir silpnėjo... – skaudžiais prisiminimais dalijosi Karolina. – Mums buvo be galo sunku jį tokį bejėgį matyti. Per tuos tris mėnesius, praleistus ligoninėje, Jonas sublogo, numetė net 30 kilogramų“.
Gruodžio 15-ąją Jonas mirė... Su sūnaus netektimi tėvai nesusitaiko. Mama du mėnesius nesitraukusi nuo sūnaus lovos ir buvusi šalia jam paskutinį kartą įkvepiant visiškai palūžo ir dar dabar negali atsigauti...
Jono gedėjo visa mokykla
Mokyklos vestibiulyje buvo padėta Jono nuotrauka, degė dvi žvakutės. ,,Mokykloje tuo metu buvo taip tylu, taip ramu... visi buvo sukrėsti šios nelaimės“, - prisiminė Jono auklėtoja.
,,Kai buvo laidotuvės, mokinių tėvai mus visus vežė su savo mašinomis į Žemaičių Naumiestį, nes ten laidojo Joną. Vaikai viską organizavo patys, jie ir su tėvais pasikalbėjo“, - didžiuojasi savo auklėtinių brandumu auklėtoja.
Kalėdiniame mokyklos renginyje, vykusiame gruodžio 21-ąją, Jono klasės draugai nelabai norėjo dalyvauti, tačiau paskutinę minutę persigalvojo. Jie nutarė dalyvauti Jono garbei, nes jis to tikrai būtų norėjęs, todėl vos per dieną pasiruošę, visa tai skyrė jo atminimui.
Dar tuomet, kai Jonas atsigulė į ligoninę, auklėtoja klasės valandėlių metu labai daug kalbėdavo su mokiniais apie Joną, kaip jis jaučiasi. Bendraklasiai bendraudavo su juo telefonu, tai žinutėmis, tai paskambindavo. Kartais būdavo taip, kad atsakymų iš Jono nesulaukdavo. ,,Galbūt jis tuomet blogai jausdavosi, galbūt neturėdavo nuotaikos. Tuomet visi dalydavosi žiniomis, kas ką sužinojo“, - prisiminimais dalijosi auklėtoja.
,,Jis visuomet būdavo mandagus, draugiškas, paslaugus, labai savarankiškas. Mes vis dar laukiame, kol ji grįš iš ligoninės. Klasėje jo labai trūksta“, – auklėtojos žodžius patvirtino Jono klasiokė Ieva.
Buvo tėvų dešinioji ranka
Pasak Karolinos, Jonas visuomet ir visur padėdavo tėčiui.,,Jį mokė viską daryti pačiam. Kartu su tėčiu eidavo ir pas ūkininką dirbti. Visuomet stengdavosi pats sau pinigėlių užsidirbti. Dar paskutiniąją savo gyvenimo vasarą, jau sirgdamas, vis ieškojo kur padirbėti. Vieniems kaimynams padėdavo stogą dengti, kitiems – žolę pjaudavo, taip pat vis pas ūkininkus imdavosi kokio darbo. Jis ir sau rūbų nusipirkdavo, tėvų pinigų nebeprašydavo.
O vakare dar bėgdavo į krepšinio aikštelę. ,,Vienas jos mėgiamiausių užsiėmimų – krepšinis. Žaisdavo jis kas vakarą, po 3–4 valandas”, - pasakojo sesuo.
Jono klasės auklėtoja Valentina, prisiminė, kad auklėtinis svajojo įstoti į Žemės ūkio mokyklą, norėjo būti ūkininku. Sesuo minėjo, kad didžiausia brolio svajonė – išlaikyti automobilio ir traktoriaus teises.
,,Netekau fantastiško brolio“
,,Kai buvome maži, dažniausiai pešdavomės, tačiau augant vis labiau pradėjome sutarti, o paskutinius dvejus metus viskas buvo puiku. Jis fantastiškas brolis. Tarp mūsų buvo atsiradęs toks stiprus ryšys. Dažnai eidavome į kurio nors kambarį, pasidarydavome arbatos, prisinešdavome užkandžių ir kalbėdavomės, - prisiminimais dalijosi Karolina. –Jis vis klausdavo, ar manęs niekas neskriaudžia, nes kitaip eisiąs išsiaiškinti. Visuomet domėdavosi, kas mums, panelėms, patinka, ką galima mums padovanoti“.
,,Kai Jono nebėra, namuose pasidarė taip tuščia, taip tylu... Kiekvienas kampelis, kiekvienas daiktas, primena brolį. Vis pagalvoju, kad jis kažkada čia stovėjo. Dažnai pamąstau, ką jis dabar veiktų, kur būtų šventes Kalėdas, koks jis būtų buvęs ateityje, - guodėsi Karolina. – Kai jis išėjo, viskas pasikeitė, bet aš žinau, kad jis kažkur šalia, jis visuomet išliks mūsų širdyse“.
Skaičius 15 Jonui buvo lemtingas. Jis simbolizavo tris jo svarbius įvykius. Kovo 15-ąją Jonas gimė, kai mirė jam tebuvo 15 metų, o ir mirė gruodžio 15 dieną.
Gerda BELOKOPYTOVA
