Tuo metu Vilniaus savivaldybė, anot mero Remigijaus Šimašiaus, svarstys ir dar vieną galimą variantą – skelbti atvirą konkursą dėl šiuo metu Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąraše saugomų skulptūrų eksponavimo.
„Mūsų pasiūlymas būtų perduoti šias skulptūras Lietuvos dailės muziejui, kuris tiria, kaupia meno vertybes, taip pat ir iš sovietmečio epochos. Tokiu būdu, jei miestas perduotų Dailės muziejui saugoti šias skulptūras, skulptūras išimtumėme iš valstybės saugomų nekilnojamojų kultūros vertybių sąrašo. Kaip žinia, jos papultų į muziejaus rinkinį, taptų muziejaus rinkinio dalimi. Pagal Muziejų įstatymą, joms būtų suteikta teisinė apsauga, būtų saugoma deramai, kaip meno kūriniai“, – žurnalistams po susitikimo su meru penktadienį sakė ministrė.
Ministrė sako, kad muziejus tokiam galimam sprendimui nesipriešina. Kur eksponuoti skulptūras, anot jos, tokiu atveju spręstų muziejus, aptaręs tai su savivaldybe – dalį savo saugomų sovietmečio kūrinių Dailės muziejus jau yra perdavęs privačiam Grūto parkui.
„Tai būtų sutarties dalykas ir su Vilniaus miestu, nes pasirašant sutartį, miestas turėtų ir savo pageidavimų. Manau, tai taptų Dailės muziejaus ir miesto susitarimo reikalas“, – sakė ji.
Muziejaus direktorius Romualdas Budrys BNS irgi teigė, kad skulptūros galėtų būti eksponuojamos Grūto parke.
„Pagrindinė muziejaus misija yra saugoti ateinančioms kartoms, tą ir darysime. Saugosime, prižiūrėsme, kad jos negestų, jeigu reikės konservuotome, restauruosime. Jeigu susitarsime su Grūto parku, galbūt deponuosime į Grūto parką, mes ten esame deponavę apie 90 kūrinių, tai dar pridėtume, kad jie turėtų, ką rodyti“, – teigė muziejaus vadovas.
„Vilniuje aš nematau galimybių (eksponuoti). Svarstysime ir tokį variantą, bet galimybių nematau. Skulptūros yra architektūrinė tilto dalis, jos tiesiogiai susijusios su objektu, neįsivaizduoju, kad galėtume kur nors kitur eksponuoti lauko sąlygomis. Bet saugoti galime, mes – ta įstaiga, kuri saugome“, – kalbėjo R.Budrys. Muziejaus direktoriaus teigimu, skulptūrų priežiūrai tikimasi gauti papildomų lėšų.
„Jeigu mums bus papildomai išlaidų, tai, aš manau, į mūsų biudžetą šiek tiek įdės. Jeigu paveda atlikti darbą, matyt, parems ir finansine puse, bet dabar aš nieko negaliu sakyti, nes mes dar net neperėmę jų“, – sakė R.Budrys.
Ministrė laikosi nuomonės, kad nors skulptūros – ideologinis kūrinys, jos, kaip ir kiti tokio pobūdžio kūriniai, turi būti saugomos ir negali būti sunaikintos. Tam pritaria ir R.Šimašius. Jis pabrėžė, kad skulptūrų nenumatoma nei sunaikinti, nei grąžinti ant Žaliojo tilto.
„Savivaldybėje mes du variantus svarstome, vienas – paskelbti konkursą, kur ir kaip jos turi būti saugomos ir eksponuojamos, kitas – perduoti jas Dailės muziejui, kad jie atitinkamai vėliau nuspręstų, bet neabejotinai mes, savivaldybė, norėtumėme turėti tam tikrą žodį šitoje vietoje. Aš manau, kad jos be jokio patoso, be garbinimo galimybės ir be sunaikinimo pavojaus turėtų būti matomos ir prieinamos“, – dėstė meras.
Anot jo, apsispręsti, kuris variantas yra priimtinesnis, savivaldybė turėtų jau pavasarį.
Paklaustas, ar sutiktų, kad skulptūros būtų eksponuojamos Grūto parke, R.Šimašius pabrėžė, kad miestas pageidautų, jog skulptūros „nebūtų ištremtos labai toli“. Tuo metu muziejus Druskininkuose, anot jo, nors ir yra lankomas Vilniaus turistų, yra tolokai.
„Tikrai tai nėra atmestinas toks variantas, bet tai yra objektas, kuris traukia, gali žmonės norėti pažiūrėti (...). Kaip meno objektas, natūralu, mano kaip mero pozicija yra, kad jis būtų prieinamas Vilniuje ar kur nors aplink Vilnių“, – teigė jis.
Vertindamas pačias skulptūras Vilniaus meras stebėjosi, kad kelių skirtingo braižo skulptorių sukurti paminklai yra tarpusavyje labai derantys, taip pat labai panašūs į kitas, Rusijoje stovinčias skulptūras.
Žaliasis tiltas ir jo skulptūros, ant kurių matomi sovietiniai simboliai, oficialiai yra saugomas kultūros paveldo objektas. Vienoje iš skulptūrų, karių laikomos vėliavos smaigalyje, vaizduojamas sovietinis simbolis kūjis su pjautuvu.
Skulptūras su Kultūros paveldo departamento leidimu sostinės savivaldybė nukėlė 2015-ųjų liepą dėl avarinės jų būklės ir jų grąžinti nebežadėjo. Šių kūrinių klausimas įstrigo, kai pernai kovą Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba kovo mėnesį pasiūlė sovietmečio skulptūras braukti iš nekilnojamojo paveldo vertybių sąrašo, tačiau Kultūros ministerija neįvykdė reikalingų procedūrų.
Dabartinio Žaliojo tilto projektą parengė tuometinio Leningrado projektavimo institutas „Projektstalkonstrukcija“, tiltą pastatė rusų kariuomenės inžinerinis dalinys. 1952 metais tiltas papuoštas keturiomis kareivio, darbininkų, valstiečių ir studentų skulptūromis. Atkūrus nepriklausomybę, jas nukelti raginta, nes skulptūros esą yra sovietinės propagandos dalis ir žeidžia žmones, kovojusius už Lietuvos išsivadavimą iš sovietų okupacijos. Tai padaryta 2015 metais. Skulptūros nuo tilto nukeltos dėl avarinės jų būklės. Autoriai: Ignas Jačauskas, Donata Motuzaitė
