Kauno „Žalgiris“ penktadienį Eurolygoje iškovojo antrąją pergalę. Joano Plazos auklėtiniai svečiuose 77:71 nugalėjo Vitorijos „Caja Laboral“ krepšininkus. Šią dvikovą įdėmiai stebėjo Krepsinis.net apžvalgininkas Martynas Pocius, kuris savo pastebėjimais pasidalino ir su portalo skaitytojais.
1. Gynyba prieš „du prieš du“. „Žalgirio“ gynyba džiugina akį. Tuo nieko naujo nepasakysiu. Joje yra keletas esminių momentų: akcentuojama pagalba, todėl link laisvo varžovo neretai nuskuba iškart keli kauniečiai, nevengiama spaustis arčiau krepšio bei puikiai skaitomas puolimas „du prieš du“. Praėjusiame sezone aš nuolat akcentavau, kad „Žalgirio“ aukštaūgiai ir gynėjai gynyboje nerasdavo bendros kalbos stengdamiesi neutralizuoti šį varžovų žaidimo elementą ir priimdavo kaskart vis kitokius nesuderintus sprendimus. Prieš Joaną Plazą nusiimu kepurę. Stipriai atnaujinę sudėtį, Lietuvos čempionai žaidė vos antras rungtynes „Eurolygoje“, tačiau komandos aukštaūgiai kaip laikrodis vienodai padeda savo gynėjams išvengti užtvaros pinklių taip, kad varžovų įžaidėjas, vietoje to, kad ieškotų būdo perdavimui link krepšio įkertančiam priekinės linijos krepšininkui, neretai turi spręsti dilemą, kaip nebūti užspaustam į „dėžutę“. Priešingame aikštės kampe esantis žalgirietis palikdavo savo ginamąjį ir nusileisdavo bent iki „ūsų“, provokuodamas skersam perdavimui, bei tuo pačiu pasaugodavo aukštaūgius nuo galimų kamuolio įvedimo link krepšio. Tokios gynybos rizika – tolimi varžovų metimai po kelių perdavimų ties tritaškio linija.
2. Galvosūkis gynyboje varžovams. Septynių rezultatyviausių „Žalgirio“ krepšininkų pelnomų taškų vidurkis „Eurolygoje“ nuo 8.5 iki 13.5 taško. Vargu, ar šis 5 taškų intervalas labai ims didėti, augant rungtynių skaičiui bei įvertinus suolelio ilgį. Šiemet laikinosios sostinės klubas subūrė tokią lygią sudėtį, kad varžovų skautams tai turėtų tapti vis didėjančiu galvos skausmu, nes nuspėti, kuris krepšininkas konkrečią dieną gali tapti komandos vedliu, yra praktiškai neįmanoma. O jei tas lyderis keičiasi kiekviename kėlinuke? Vakar paskui save atskiromis atkarpomis komandą patraukė Tremmellas Dardenas, Rimantas Kaukėnas, Marko Popovičius, ir Oliveris Lafayette'as. Todėl Duško Ivanovičius išbandė ir spaudimą, ir penketą be tikro vidurio puolėjo, tačiau kiekvienam „Caja Laboral“ taktiniam sprendimui „Žalgiris“ nesunkiai rado savų argumentų.
3. Mindaugas Kuzminskas ir Adas Juškevičius. Pirmasis vakar sužaidė tikrai prastas rungtynes. Tai ypač matėsi trečiajame kėlinuke, kai būtent šis krašto puolėjas buvo „silpnąja grandimi“ tiek puolime, tiek gynyboje. Gavęs kamuolį, Mindaugas tiesiog stabdė komandos puolimą, bereikalingai degindamas sekundes, o gynyboje išsigelbėdavo tik pražangomis. Nesinorėtų tapti pranašu, prilipdžiusiu „antrojo Milaknio“ pravardę, tačiau „Eurolygoje“ tai yra trečiasis Kuzminsko sezonas. Krepšininkui – jau 23 metai, tačiau progresas, jei toks yra, statistikoje kol kas niekaip neatsispindi, o jau būtų laikas. Tuo tarpu Juškevičius paliko puikų įspūdį. Reidas per visą aikštelę, užsibaigęs puikiu metimu su Carloso Cabezaso pražanga, man asmeniškai yra bene gražiausias rungtynių epizodas. Su Ado išėjimu į aikštelę „Žalgirio“ komanda toje atkarpoje tarsi įjungė antrą pavarą, o pats krepšininkas pademonstravo savo potencialą. Tikiuosi, kad su Ibrahimo Jaabero atėjimu į komandą Plaza Juškevičiaus nepasodins toli ant atsarginių suolelio.
4. Reakcija į teisėjų sprendimus. Akivaizdu, techninės pražangos Plazos komandoje yra didžiulis tabu. Dariušas Lavrinovičius neleidžia į ginčus veltis Juškevičiui antrajame kėlinuke, Paulius Jankūnas iš pradžių iškelia ranką pripažindamas teisėjo sprendimą, prieš eidamas išsakyti jam priekaištus už skirtą pražangą trečiajame kėlinuke. Tai vos du epizodai, tačiau jie puikiai iliustruoja, kokia drausmė vyrauja komandoje. Norisi pasvajoti apie kažką panašaus ir Lietuvos nacionalinėje vyrų rinktinėje.
5. Ilgos atakos. Jos ypač akivaizdžiai matėsi ketvirtajame kėlinuke, kai bent porą kartų žalgiriečiai atakas užbaigė aidint 24s laiko pabaigą žyminčiai sirenai. Toks pozicinis žaidimas trumpesnį suolelį turinčiai „Caja Laboral“ ekipai buvo neparankus, nes buvo priversta sunkiai dirbti gynyboje, o taiklūs varžovų metimai tikrai nepridėdavo balų komandos, išnaudojusios daug jėgų skirtumo sumažinimui, psichologinei būsenai. Taisytinų epizodų dar yra: neretai įžaidėjai kiek perlaikydavo kamuolį, todėl Popovičiui ar Kaukėnui teko atlikti ir neparuoštus metimus, tačiau jei atakos baigiamoji fazė pasidėdavo laiku, ji užsibaigdavo paruoštu metimu.
