Žalgiriečiai vėl užlipo ant to paties grėblio – dažnai pramesdavo net būdami visiškai laisvi. Kauno komanda Eurolygos „Top 16“ varžybose užima paskutinę vietą net tik pagal tritaškių (31,38 proc.), bet ir pagal dvitaškių (47,68 proc.) taiklumą. Penktadienį svečiai iš dviejų taškų zonos atakavo vos 36,1 proc. taiklumu.
Tai toli gražu ne visi „žiedeliai“: Šarūno Jasikevičiaus auklėtiniai žaidžia nerezultatyviausiai tarp visų antrojo etapo ekipų (vid. 70,86 taško), pataiko mažiausiai tolimų metimų (vid. 5,1), yra paskutiniai pagal rezultatyvius perdavimus (14,75), blokuoja mažiausiai varžovų metimų (1,5), velkasi dugne ir pagal renkamus naudingumo balus (70,24).
„Žalgirio“ krepšininkus Pirėjuje galima pagirti nebent už taiklius baudų metimus (27/30). Taigi kauniečiai beveik pusę savo taškų surinko atakuodami nuo baudų metimo linijos!
Graikijos čempionai gindamiesi didelių gudrybų nesigriebė. Jie žinodami, kad žalgiriečiai šį sezoną tragiškai meta tritaškius, tankindavo gynybą baudos aikštelėje ar šalia jos. To pakako, kad „Olympiacos“ iškovotų lengvą pergalę. Kauniečiai gindamiesi buvo pasitelkę ir aikštės gynybą – šį sezoną jie „zonos“ beveik nenaudoja. Akštės gynyba kurį laiką davė vaisių, bet vėliau prie jos Graikijos komanda nesunkiai prisitaikė.
Tačiau svarbiausias dalykas vis dėlto buvo žiaurus svečių pataikymas. „Žalgiris“ neturi aukšto lygio snaiperių, bet dauguma Kauno ekipos žaidėjų bent vidutiniu taiklumu atakuoti sugeba. Tačiau susidaro įspūdis, kad Brockas Motumas, Olivier Hanlanas, Lukas Lekavičius, Kasparas Vecvagaras, Martynas Pocius, Siimas Sanderis-Vene yra psichologiškai visiškai palūžę. Sunku pasakyti, ar dėl to nors kiek yra kalti treneriai. Jeigu Šarūnas Jasikevičius šauktų ant savo auklėtinių, kai šie nepataiko nedengiami, tada jie turbūt nebeįmestų ir iš po krepšio. Gal išties komandai praverstų profesionalus psichologas.
Per daugelį Eurolygos rungtynių, įskaitant ir vakarykštes, atrodo, kad „Žalgirio“ žaidėjai aikštėje nejaučia jokio malonumo ir atlieka tik juodą alinantį darbą. Galbūt dalis jų persisotinę krepšiniu. Kai tenka žaisti dviem frontais, tai yra tikėtina. Tokiais atvejais kai kurie treneriai savo auklėtiniams suteikia papldomų laisvų dienų. Kad į aikštę grįžtų su dviguba energija, švieži, psichologiškai pailsėję nuo krepšinio.
Pavyzdžiui, kažkada taip elgėsi treneris Šarūnas Sakalauskas. Jis tuomečiam savo auklėtiniui Andriui Giedraičiui vis leisdavo pasiimti „išeiginių“ ir praleisti kai kuriuos nesvarbius mačus. Ir patardavo ne tik neimti kamuolio į rankas, bet ir nežiūrėti krepšinio rungtynių. Net per televizorių. A. Giedraitis grįžęs paprastai rungtyniaudavo lyg su sparnais.
Daug kas puls prieštarauti ir tvirtinti, kad krepšininkai gauna kosmines algas ir turi dantimis graužti aikštės parketą. Tačiau toks požiūris, manau, neteisingas. Profesionalūs žaidėjai – irgi ne robotai, dauguma jų patiria milžiniškus krūvius. O nuvarytus arklius tenka nušauti.
