Jau 15 metų kalėdines dekoracijas ir velykinę atributiką namams gaminančioje lietuviškoje įmonėje šventės tęsiasi ištisus metus – nuo sausio iki balandžio ruošiamasi Velykoms, o kitus 9 mėnesius – rankomis gaminamos eglės, Kalėdų vainikai ir girliandos. Įmonė „gyvena“ iš Kalėdų – eglių dekoracijos sudaro 75–80 proc. visos apyvartos. „Sunku, kai turi valgyti, o 5 mėnesius nieko neuždirbi. Bet toks mūsų darbas: dekoracijas kaupiame sandėliuose, o spalio mėnesį produkciją išdalijame prekybos tinklams, – sako jis. – Pusantro tūkst. kvadratinių metrų sandėlius užkrauname Kalėdoms, o rudenį 90 proc. jų ištuštiname.“ Konkuruoti ir veikti padeda socialinės įmonės statusas: daugiau kaip pusė darbuotojų turi negalią, todėl „Avekai“ verslą palengvina taikomos mokesčių lengvatos – kompensuojama dalis atlyginimų, nėra pelno mokesčio. „1995-aisiais rinkoje buvo tik kinų produkcija: kartais ji baigdavosi, kartais būdavo nekokybiška. Todėl kilo mintis: kodėl negalime gaminti vietoje. Be to, dar ir šiandien nei Latvijoje, nei Estijoje nėra tokio gamintojo. Anksčiau užsiėmėme kiek plačiau, vėliau sritis išsikristalizavo, atsirado socialinės įmonės statusas“, – dėsto pašnekovas.
Azijos grėsmė nebaisi
A. Rimkus sako, kad pralenkti kinų produkciją, užtvindžiusią prekybos centrus, reikia ne tik kokybe – jei Rytų prekės būtų žymiai pigesnės, lietuviškų niekas nepirktų. Be to, Vilniuje sukurtas puošmenas galima grąžinti, o rytietiškąsias būtina sandėliuoti, mokėti muitą. „Pažįstame lietuvišką mentalitetą, žinome, ką lietuviai pirks: tai pastovūs, konservatyvūs, vengiantys naujovių pirkėjai. Kinai nelabai įsivaizduoja, kas tiktų europiečiams. Be to, eglės gaminamos iš specialių žaliavų – jos negali būti presuojamos ir vežamos, todėl kol keliauja iš Kinijos, praranda dalį prekinės išvaizdos, – svarsto pašnekovas. – Taip jau yra. Mano nuomone, eglėmis pradedame „spausti“ kinų produkciją, o dėl girliandų baimių taip pat nebeturime“. Nepaisydamas konservatyvių lietuviškų tradicijų, „Aveka“ vadovas tikina, kad nuolat mąsto apie naujoves: štai jau populiarios baltos ir raudonos eglės. „Gaminsime ant sienos kabinamas eglutes, jau turime pavyzdžių. Jei bute nėra vietos, eglutė turi būti nedidelė: ją galima kabinti ant sienos ar durų. Šito niekur nėra, bent mes tokio gaminio nematėme. Nuolat sukame galvą, kokių naujienų sukurti, pvz., puošti eglę kankorėžiais“, – tikina A. Rimkus. Pašnekovas prisimena, kad pati verslo pradžia buvo sunki – reikėjo rasti partnerių, prekybos tinklų, kurie imtųsi platinti lietuvišką kalėdinę produkciją. Dabar per tuos pačius tinklus eglės pasiekia ir kitas rinkas, o velykinė atributika keliauja į Ispaniją ir Airiją – visur, kur gyvena lietuviai. A. Rimkus sako, kad tuščioje rinkos nišoje konkurentų nelaukia – ji per maža, net ir dviem: buvo atsiradusi viena įmonė, bet vėliau dingo. „Jau žinome, ką, kaip, kodėl ir iš ko gaminti, – tikina jis. – Pradėti nuo nulio beviltiška, rinka vis dėlto maža. Joje netilptų net 2 tokios įmonės – anksčiau ar vėliau kažkuri turėtų išnykti.“
