Atsisveikinusi su olimpine ugnimi, triumfuojanti Kinija rengiasi toliau siekti tarptautinio pripažinimo. Tuo metu šmaikštuolė Fortūna negali sutramdyti šypsenos, rašo „Lietuvos žinių“ korespondentas.
Kinija, ši bundanti regioninė galybė, su dideliu nekantrumu laukė olimpinių žaidynių. Nors daugelis ir nuogąstavo, kinams pavyko išlaikyti jų laukusį sunkų egzaminą - pirmąjį iš daugelio, laukiančių ateityje.
Aukso spindesys
Kinija laimėjo olimpines žaidynes. Nepaisant nacionalinio dievuko Liu Xiango nesėkmės barjerinio bėgimo rungtyje ar milžino Yao Mingo kančių gynybiniuose Lietuvos krepšinio rinktinės gniaužtuose, kinų sportininkai, išperėti militarizuotos sportinio rengimo sistemos, šlavė aukso medalius visur, kur tik tai buvo įmanoma.
Pasiekta svarbi politinė pergalė. Kinijos komunistų partijai pavyko pranokti daugelį drąsiausių prognozių - lenktynėse dėl aukso JAV buvo ne tik nugalėta, ji nuo pat pradžių buvo prispausta prie ringo virvių ir turėjo atsimušinėti antžmogiškais Michaelo Phelpso žygdarbiais bei sėkminga kova dėl sidabro ir bronzos apdovanojimų.
Aiškėja, jog Kinija iš tiesų tapo pagarbos verta mokine. Negalėdami prilygti JAV karine galia, vis dar smarkiai atsilikdami ekonomiškai, kinai Sovietų Sąjungos pavyzdžiu metė iššūkį JAV dominavimui sporto srityje. Ir tai darė itin sėkmingai, stebindami pasaulį ne tik sportiniais laimėjimais, bet ir organizaciniu talentu bei pavyzdingu svetingumu.
Maža to, kinams šiemet, regis, dar ir neįtikimai pasisekė - nepaskelbto karo lauke.
Taika ir žaidynės
Pekino funkcionieriai negalėjo tikėtis geresnės dovanos negu Rusijos ir Gruzijos konfliktas, įsiplieskęs ties pačia olimpinių žaidynių starto linija. Prasidėjęs kaip nutrūktgalviškas gruzinų bandymas susigrąžinti atskilusio regiono kontrolę, netrukus jis virto pačiu tikriausiu karu. Tiesa, tai buvo karas, kuris buvo kariaujamas ne tiek mūšio lauke - sausumoje, jūroje ar padangėje, kiek informacinėje erdvėje, abiem pusėms daužant viena kitos įtvirtinimus sunkiąja propagandos artilerija.
Šurmulys neišvengiamai turėjo kilti. Jis buvo pakankamai didelis, kad atitrauktų pasaulio didžiūnų dėmesį. Kinijos pareigūnai, ko gero, paslapčia netvėrė džiaugsmu, kad Pekine George‘as W.Bushas turėjo įdomesnių pokalbio temų negu represijos Tibete ar pavojus, iškilęs uigūrų kultūrai. Buvo primiršti ir kinų disidentai, vos porą dienų prieš olimpinių žaidynių pradžią sulaukę audiencijos Baltuosiuose rūmuose.
Karas nubraukė visą tą spaudimą, kurio pagrįstai galėjo tikėtis komunistuojantys Vidurio Karalystės mandarinai. Jiems teliko nubraukti keletą krokodilo ašarų dėl „nepagarbos olimpinių žaidynių dvasiai“, ir tuo viskas iš esmės baigėsi. Ramuma.
Pagarbą žaidynių dvasiai, ko gero, bene geriausiai parodė dvi Gruzijos ir Rusijos sportininkės, radusios stiprybės apkabinti viena kitą tuo metu, kai jų tėvynainiai liejo vieni kitų kraują dėl miglotų geopolitinių tikslų. Kinijos vadovybė lengviau atsikvėpė - Pekino žaidynės, vartojant vietos funkcionierių žargoną, „išvengė politizavimo“.
Olimpinės nuosėdos
Kur kas geresnis klausimas, ką Kinijai teks nuveikti dabar, pamažu slūgstant žaidynių sukeltai euforijai. Vakaruose vis dar išlieka vyraujanti nuomonė, jog vienos sporto žaidynės, nors ir kone visą dešimtmetį formavusios Kinijos politiką, negali staigiai ir galutinai transformuoti tokios didelės šalies.
Kinijos dienraščio „China Daily“ teigimu, olimpinės žaidynės - tai „daugiau negu fizinės varžybos, tai pasikeitimas idėjomis, nesusipratimų užglaistymas, naujos draugystės pradžia“. Galbūt ir tiesa, kad pasaulis šį rugpjūtį kiek daugiau sužinojo apie Kiniją ir jos augančią galią, bet ar Kinija tikrai daugiau sužinojo apie pasaulį, pamatysime netolimoje ateityje.
Ko gero, Vakarams ir toliau teks stebėti kitaminčių persekiojimą, baisėtis neefektyvia kova su aplinkos užterštumu, piktintis pavojingu Kinijos flirtu su Afrikos ir Azijos diktatoriais. Šiaip ar taip, naujo milžino gimimas niekada nebūna lengvas. Ir nieko nuostabaus, jei kartais ima drebėti žemė, surakinta gimdymo skausmų.
Antanas MANSTAVIČIUS
