Nors žaibų atsiradimo priežastys mokslininkų seniai nustatytos, dar labai daug šio gamtos reiškinio paslapčių iki šiol neįminta. Niekas neatsakys, kodėl žaibas gali pasirinkti ne aukščiausią vietovės statinį, o nedidelį pastatėlį, stūksantį tarp daugybės aukštesnių namų; kodėl iš didelės žmonių minios nusitaiko į būtent tą auką (tiesa, dėl ko žaibai labiau „myli“ vyriškąją giminę, jau išsiaiškinta); kodėl išgyvenusieji po žaibo kirčio jaučiasi skirtingai – vieniems pakrinka nervai, kiti „apdovanojami“ fenomenalia atmintimi ar „šuniška“ uosle, treti nustoja jausti šaltį ar net patys stebisi staiga išaugusiu lytiniu pajėgumu.
Atsakymus į šiuos ir panašius klausimus lengviau rasti mokslininkams susirinkus draugėn. Lenkijoje, pavyzdžiui, jau ne vienus metus veikia žaibo tyrinėtojų sambūris. Jo nariai dar ir aiškina visuomenei, kaip nuo žaibų apsaugoti save ir savo turtą, ko vengti, kaip negalima elgtis žaibuojant. Lietuvoje tokio sambūrio nėra. Bet tuoj turėtų susikurti. Vienas entuziastų – prisiekęs žaibų tyrinėtojas Kauno technikos kolegijos Energetikos ir elektronikos katedros dėstytojas Anatolijus Drabatiukas. Jis su kolegomis rengiasi įkurti Žaibo klubą.
Atakų daugės
„Kuo toliau, tuo žaibuos dažniau, – neabejoja A.Drabatiukas. – Klimato kaita dėl to kalčiausia. Karštuosiuose kraštuose visur taip. Pavyzdžiui, iki šiol Lietuvoje žaibuodavo nuo 20 iki 40 valandų per metus, o šiltuosiuose kraštuose – net iki 100 valandų.“
Žaibai, anot jo, vienodai pavojingi visur. „Mersedesas ir Afrikoje mersedesas, – šypteli mokslininkas. – Bet žaibų pavojaus lietuviai kažkodėl nelinkę paisyti. Tiki, kad žaibas taikiniu pasirinks ne juos. Neatsargumas žmones dažniausiai ir pražudo. Kiek kartų esame įspėję, kad per lietų žaibuojant griežtai draudžiama slėptis po medžiais, bet tik retas tokio patarimo paklauso. Sušlapti, matai, nesinori. O kas blogiau: peršalimas ar žūtis?“
Pasak mokslininko, yra labai daug apsisaugojimo nuo žaibo kirčių būdų.
„Žaibai – nenuspėjami ir neprognozuojami, bet bent iš dalies nuo jų apsisaugoti įmanoma“, – neabejoja jis ir pateikia keletą patarimų.
Po medžiu – pavojinga
Kad po aukštais medžiais slėptis negalima, jau minėjome. Saugiausias atstumas nuo medžio – maždaug tiek metrų, kiek siektų du medžio aukščiai. Jei griaustinis ėmė dundėti per maudynes, reikia kuo skubiau plaukti į krantą. Važiuojate automobiliu? Sustokite ir palaukite. O jei esate namie, nedelsdami užsidarykite langus ir orlaides, nekaišiokite lauk galvos ar rankų. Būtina išjungti elektros prietaisus, dujas, nekurti židinio ar krosnies (žaibo iškrova per karštą orą daug lengviau praeina).
Jei audra užklupo laukuose, reikia tučtuojau mesti darbus ir kantriai palūkėti lomoje ar šlaito papėdėje, susirietus į kamuoliuką arba bent atsitūpus. Kojos turėtų būti suglaustos kuo arčiau. Jei dėl kokių nors priežasčių (traumos, stambaus kūno sudėjimo) to neišeina padaryti, gal pavyks pastovėti ant vienos kojos? Nesijuokite, tai rimtas patarimas, padedantis išvengti mirtinai pavojingo žaibo kirčio. Sušlapsite, sušalsite, bet liksite gyvas ir sveikas.
„Dar vienas pavojus, į kurį žaibuojant nekreipiame dėmesio – skėčiai metaliniais galais, – pažymi žaibų tyrinėtojas. – Kai XVIII amžiaus viduryje JAV mokslininkas Benjaminas Franklinas įminė elektros atsiradimo debesyse, tai yra žaibo, mįslę, o kiek vėliau išrado žaibolaidį, Paryžiuje iškart atsirado mada gaminti skėčius su žaibo gaudyklėmis. Daug žmonių dėl to žuvo. Mat metalinė skėčio viršūnė žaibą traukte traukia.“
Kaip rodo ilgamečiai tyrimai, žaibai dažniau taikosi į vyrus. Statistika teigia, jog iš šimto nukentėjėlių net 86 – vyrai! Mokslininkai tai linkę sieti su vyriškame organizme esančiu didesniu vyriško hormono testosterono kiekiu (žaibas iš grupės vyrų visada trenks į tą, kurio organizme šio hormono kiekis didžiausias). Bet kuo šis hormonas patraukia žaibą, kol kas nenustatyta.
Šiųmetė vasara nepagailėjo žaibų. Ir dar ne pabaiga – dangus gali išgąstingai blykčioti visą rugsėjį. Todėl nevėlu priminti, kaip nuo šio įspūdingo akiai, bet labai pavojingo reiškinio apsisaugoti. Juo labiau kad šylant klimatui žaibų tik daugės.
Įdomu:
◗ Žaibo temperatūra – 30 tūkst. laipsnių; įtampa – iki 16 mln. voltų; srovė – 200 tūkst. amperų.
◗ Žemėje kasdien sužaibuoja apie 8 mln. kartų. Per metus nuo žaibų vidutiniškai žūva 25 tūkst. pasaulio gyventojų, o sužalojama apie pusę milijono.
◗ Į Gineso rekordų knygą įtrauktas amerikietis miškininkas Rojus Salivanas (Virdžinijos valstija), į kurį per 35 metus žaibas trenkė net 7 kartus.
Virginija GRIGALIŪNIENĖ
