Pats sumaniausias Lietuvos istorijoje žagintojas maniakas moteris net 5 metus terorizavo aplink judriausią šalies automagistralę tarp Vilniaus ir Kauno.
Vilniaus–Kauno autostrada, be kurios neįsivaizduojama šiuolaikinė Lietuva, jau sulaukė savo 40 metų jubiliejaus. Pasak jos statytojų, sovietmečiu buvo labai sunku įtikinti Maskvą leisti tiesti „du kelius vienas šalia kito“.
Vos pats moderniausias Sovietų Sąjungos automobilių kelias 1970-aisiais buvo atidarytas, aplink jį ėmė siausti žagintojas maniakas Silvestras Doftartas. Net apie 5 metus jį gaudę kriminalistai praminė Pančekiniu, o tuometė cenzūra draudė apie jį skelbti. Pančekinio istoriją perskaitę skaitytojai tikrai sutiks, kad tai buvo pats išradingiausias ir sumaniausias Lietuvos istorijoje žagintojas. Moteris jis puldavo su tokia baisia šėtono ar išsigimėlio maskuote, kad vargšės moterys nedrįsdavo ne tik priešintis, bet ir šaukti.
„Tai buvo velnias, tikrai ne žmogus, o šėtonas! – po išprievartavimo ligoninėje jau apžiūrėta medicinos ekspertų, pasakodama savo nelaimę prokurorams niekaip negalėjo atsigauti vidutinio amžiaus kaimietė iš Kaišiadorių rajono. – Visas jo veidas – tik panašus į žmogaus, o iš tikro – vienos juodos rauplės, lyg Liuciferio snukis!“
Tuomet sovietinėje Lietuvoje buvo įteisintas ateizmas, todėl apklausdami pamiškėje išžagintą kaimietę milicijos kriminalistai, žinoma, nepatikėjo, kad ją išniekino antgamtinis padaras. Kai nusiraminusi kaimietė pridūrė, kad ją iš krūmų puolusio „velnio“ snukis buvo ne tik raupsuotas, bet ir aptemptas moteriška kojine, tyrėjai susižvalgė. Tartis nereikėjo, visi pamanė tą patį: „Ir vėl Pančekinis...“
Kriminalistai tą žagintoją maniaką Pančekiniu buvo praminę dėl jo unikalaus braižo. Prieš puldamas moteris, jis ne tik kažkuo išsibjaurodavo vedą, bet ir ant galvos užsitempdavo moterišką kojinę (tarmiškai – „pančeką“). 1971-aisiais pasipylusių išžaginimų daugėjo, o išprievartautos ir, jei ką turėdavo, apiplėštos moterys negalėjo net nupasakoti, kaip ta niekšas atrodė.
Nelaimingoji devintokė
Pirmąja Pančekinio auka tapo šešiolikmetė moksleivė. Neseniai gavusi pasą devintokė 1971-aisiais vakare pakaunėje ėjo namo, kai iššokęs iš krūmų ją užpuolė Pančekinis. Grasindamas peiliu, privertė nusirengti ir, marmaliuodamas kažkokius užkeikimus, brutaliai išžagino. Moksleivė patyrė tokį siaubą ir šoką, kad grįžusi namo kelias paras kliedėjo. O atsigavusi susirgo depresija, apleido mokslus, ėmė išgėrinėti. Ji šiandien gyvena Kaune, bet gyvenimas nesusiklostė.
Na o pirmos sėkmės paskatintas Pančekinis ėmė siausti nuolat. Česlovas Pesliakas, dabar 83 metų pensininkas, o tuo metu – Vidaus reikalų ministerijos Kriminalinės paieškos valdybos viršininkas, „Akistatai“ pasakojo: „Kas mėnesį ar du jis šalia naujosios autostrados Vilnius–Kaunas būtinai išlįsdavo iš krūmų kur nors nuo Rumšiškių iki Grigiškių – prie Kaišiadorių, Žiežmarių, Elektrėnų, Vievio ar Rykantų. Tai jis Trakų rajone dvidešimtmetę išžaginęs, tai pakaunėje kaimietę parsigriovęs... Bet daugiausia Pančekinis mėgo moteris šiurpinti Kaišiadorių rajone“.
Pančekinis įsisiautėjo
Kartą Kaišiadorių rajono kultūros namuose vyko jaunųjų talentų konkursas. Laimingą jaunutę nugalėtoją, po renginio einančią namo, tamsoje Pančekinis užpuolė visai netoli kultūros namų. Pamačiusi tarsi raupsuotą, kojine aptemptą veidą, mergina iš baimės vos neapalpo, net nerėkė.
Po išžaginimų, prieš dingdamas, Pančekinis mėgo ir apiplėšti, jei tik auka turėdavo ką nors vertinga.
Pančekinis siautė kone ištisus metus, išskyrus žiemą. Užpuolamų moterų amžius Pančekiniui būdavo ne taip svarbu – jis čiupdavo praeives nuo 16 iki 60 metų. Nusikaltėliui žymiai svarbiau buvo kita – kuo labiau žaginamoji išsigąsdavo ir alpdavo iš baimės, tuo labiau jis kriokdavo iš pasitenkinimo, kartais net marmaliuodamas kažkokius tarytum užkeikimus ar burtažodžius.
„Mes net svarstėme – gal tai koks psichikos ligonis, – prisimena Č. Pesliakas, – bet nusikaltėlio elgesys rodė, kad raupsuoto velnio kaukė iš kojinės ir „burtai“ – viso labo sumani maskuotė bei bauginimo priemonė“.
Apie maniaką skelbti spaudai buvo uždrausta, tačiau visos pietų Lietuvos milicijos apylinkių inspektoriai žodžiu ragino moteris saugotis.
Milicijos poskyriuose buvo suburtos pareigūnų, draugovininkų ir ugniagesių mobiliosios grupės. Civiliškai apsirengę vyrai vaikščiodavo aplink Vilniaus–Kauno autostradą žvalgydamiesi įtariamųjų, bet vis veltui.
Kartą Kauno milicija gavo pranešimą, jog kažkoks apšepęs vyras nuošaliame Santakos parko pakraštyje kažką kūrena lauže. Nuskubėję patruliai sulaikė kaunietį Valentiną Kolcovą, deginantį drabužius, o ant jų ekspertai rado kraujo bei spermos. Ilgais ūsais, skvarbaus žvilgsnio sulaikytasis (beje, panašus į velnią) prisipažino ką tik pakaunėje išžaginęs ir nužudęs 20 metų studentę Eglę...
Užpuldinėti vis sekėsi
V. Kolcovas guodėsi taip pasielgęs atseit iš nevilties, keršydamas moterims, nes dėl jo nepatraukios išvaizdos nė viena nenorėjusi su juo draugauti. Tačiau V. Kolcovas išsigynė padaręs daugiau nusikaltimų – žodžiu, kategoriškai neigė esąs Pančekinis. Milicininkai dvejojo, nes suimtasis neturėjo alibi, bet jam sėdint izoliatoriuje tikrasis Pančekinis išžagino dar vieną moterį...
Netrukus Kaune buvo sulaikytas nusikaltėlis, su kojine ant galvos užpuolęs praeivę. Kai išgirdę riksmą subėgę vyrai plėšiką sulaikė ir nutraukė kojinę, pasirodė, kad tai – 14 metų pienburnis. Pasirodo, ir jis, išgirdęs plačiai sklandančią legendą apie Pančekinį, panoro prisidengti jo vardu ir jo sukelta baime...
1975-aisiais Pančekinio aukų sąraše buvo jau apie 20 merginų ir moterų. Nežinia, kiek dar būtų buvę, jei ne atsitiktinumas, dėl kurio žagintojas maniakas 1975-ųjų vasarą buvo sugautas.
Drąsi moksleivė
Sugauti Pančekinį padėjo atsitiktinumas. 1975-ųjų birželį į Kruonio gyvenvietės milicijos poskyrį atbėgo uždususi paauglė. Dar nė 16 metų neturinti moksleivė išpyškino ką tik buvusi apiplėšta keisto įtariamojo.
Mergina pasakojo ėjusi pamiške namo, kai ją užpuolė peiliu ginkluotas vyras su moteriška kojine ant galvos, po kuria buvo matyti bjaurus rauplėtas veidas. Grasindamas peiliu užpuolikas liepė merginai nusirengti, tik šįkart Pančekiniui pasitaikė ne bailė. Užuot paklususi, moksleivė ėmė ramiai maldauti jos neliesti, kartojo esanti dar nekalta nepilnametė.
Atrodo, plėšikui labai nepatiko, kad auka nebąla ir neinkščia iš siaubo, tad jis tik atėmė tėvų duotus 20 rublių ir tyliai nusikeikęs išnyko pamiškės krūmuose.
20 rublių moksleivei buvo didžiuliai pinigai – šeštadalis darbininko algos arba pusė stipendijos. Tad apiplėštoji nuskuodė tiesiai į miliciją, o pareigūnai ant kojų sukėlė kolegas ir aplinkiniuose rajonuose.
Susistabdė... miliciją
Kauno milicijos budėtojai, išgirdę, kad prie Kruonio vėl ką tik pastebėtas Pančekinis, dviem praktiką atliekantiems milicijos mokyklos kursantams įsakė skubiai nuvykti į nusikaltimo vietą. Žinoma, nesitikėta, kad kursantai sugaus maniaką, bet pagalba žmonėmis niekada nekenkia.
Visi skyriaus milicijos automobiliai buvo išvažiavę, tad abu kursantai sėdo į kito skyriaus tarnybinę, tik milicijos spalvomis nepažymėtą „Žigulių“ markės mašiną ir išvyko. Važiuodami automagistrale jiedu kalbėjosi, kad, girdi, tikriausiai būsią be reikalo gaišinami – Pančekinio jau ir pėdos būsiančios seniai ataušusios.
Netoli Kruonio kursantai pamatė pakelėje stovintį ir pakeleivingas mašinas stabdantį maždaug 30–40 metų amžiaus vyrą su portfeliu rankoje. Kursantai nutarė jį pavežti, kad galėtų pakamantinėti – gal stovėdamas prie autostrados bus ar Pančekinį, ar bent ką nors įdomaus tyrėjams matęs.
Išdavė ištepliotas veidas
Sėsdamas ant užpakalinės sėdynės pakeleivis akivaizdžiai sutriko pamatęs, kad jam sustojo du jauni uniformuoti milicininkai, bet nebebuvo kur trauktis. Taigi vyriškis važiavo nuščiuvęs ir panarinęs galvą.
Na o kursantams kilo minčių: kodėl vežamo vyro veidas keistas – kažkoks purvinas, ištepliotas juodomis dėmelėmis? Vyriškis nebuvo panašus į valkatą, o juk susiruošęs į kelionę normalus žmogus pirmiausiai visada nusiprausia.
Būsimieji milicininkai paprašė pakeleivio praverti portfelį. Kai nepažįstamasis nenoriai pakluso, kursantai jame pamatė kelis peilius, trilitrinį stiklainį spirito ir porą palaidų moteriškų kojinių...
Atvežtas į milicijos poskyrį vyras pasisakė esąs kaunietis Silvestras Doftartas ir viską neigė. Vis dėlto pakviesta apiplėštoji moksleivė iš drabužių ir kitų detalių pažino jį kaip plėšiką, atėmusį 20 rublių. Kai milicijos kursantai rado milicijos mašinoje tarp sėdynių įkištus du banknotus po 10 rublių, įkliuvėliui meluoti nebeliko prasmės. Palūžęs jis prakalbo, o pasakojimas pasirodė esąs nepaprastai įdomus.
Išgąstis smarkiai sujaudino
Jaunystėje S. Doftartas buvo kaip visi, iš bendraamžių neišsiskyrė. Vidutiniais pažymiais baigė vidurinę, porą metų tarnavo armijoje. Po to įsidarbino viename iš Kauno namų statybos kombinatų stikliumi. Vedė, gyveno kaip visi. Kaip ir visi, jis svajojo nusipirkti nuosavą automobilį, tačiau, kaip ir daugeliui sovietmečiu, tai liko tik rožine svajone.
1970-aisiais S. Doftartą žiauriai sumušė gatvės chuliganai, po to jis susirgo depresija. Vienas šios ligos požymių – lytinio potraukio susilpnėjimas. Ne paslaptis, kad vyrų lytinis pajėgumas su metais ir taip silpsta, o čia dar nelemtoji depresija, kai prapuolęs bet koks gyvenime džiaugsmas. S. Doftartas pajuto, kad atsibodusi ir dėl nepriteklių nuolat niurzganti žmona jo nebetraukia.
Netrukus vakare sutemus eidamas gatve S. Doftartas pamatė pro šalį skubančią bendradarbę, tad prisivijęs čiuptelėjo už rankos. Paliestoji sukliko iš baimės, o atsisukusi ir pažinusi pareiškė, kad jis ją mirtinai išgąsdinęs. S. Doftartas nieko neatsakė, bet moters išgąstis jį stipriai lytiškai sudirgino ir net sukėlė erekciją. Tas nuotykis ne tik suteikė malonų dirgulį, bet ir pridėjo pasitikėjimo savimi – „Tegul ta bambeklė žmona sako ką nori, bet aš – dar ne impotentas!“
Velniškai paprasta kaukė
Niekaip negalinčio pamiršti šių emocijų stikliaus galvoje ėmė kirbėti dvi mintys. Viena jų – dar kartą pamėginti jau tyčia išgąsdinti nepažįstamą moterį, o išgąsdinus – gal net parsigriauti... Kita vertus, buvo neramu dėl tokio elgesio pasekmių, nes išžaginimas – ne žaidimas, už tai visomis pajėgomis ieškos milicija.
S. Doftartas stokojo išsilavinimo, tik ne fantazijos. Jo galvoje nušvito reginys – reikia pakeisti savo išvaizdą, kaip nors dirbtinai subjauroti savo vedą, kad jis atrodytų kuo baisesnis!.. Tada užpulta moteris ne tik mirtinai išsigąs (tuo suteiks S. Doftartui dar didesnį malonumą), o išžaginta nepajėgs jo nei apibūdinti, nei atpažinti.
Mąstydamas apie maskuotę S. Doftartas užsirūkė. Prieš numesdamas užpūstą degtuką stiklius ėmė įdėmiai apžiūrinėti suanglėjusią jo galvutę ir tada veidą iškreipė klastinga šypsena...
Kartojo sėkmingą planą
Vieną 1971-ųjų pavasario rytą S. Doftartas po darbo su portfeliu, kuriame buvo iš anksto paruoštas duonriekis peilis, porą dėvėtų žmonos kojinių ir tūbelė klijų „BF“, pasuko ne namo, o į užmiestį.
Pakaunės krūmuose S. Doftartas padegė degtukų dėžutę, paskui suanglėjusius nuodėgulius sulaužė ir, patepęs klijais, jais apsiklijavo visą veidą. Užsitempęs žmonos kojinę, palaukė pro šalį pėdinančios vienišos moksleivės – šešiolikmetės Editos...
S. Doftartas viską buvo apskaičiavęs teisingai. Kai jis iššoko iš krūmų, nereikėjo nė grasinti peiliu – kojine aptemptas juodų „rauplių“ subjaurotas veidas vargšę moksleivę kone suskaustė iš siaubo. Aukos išgąstis S. Doftartą paveikė teigiamai, beliko užversti jai sijoną...
Patenkintas lytinis potraukis ir keli rubliai pelno – iš Editos atimti pinigai – iškrypėliu virstantį S. Doftartą kirbino kuo greičiau pakartoti tokį nusikaltimą. Po kelių savaičių jis darbe vėl pamelavo, kad kitą rytą vyksiąs pas gydytoją. Kitą dieną, žmonai pamelavęs vykstąs į darbą, S. Doftartas pasiėmė savo portfelį su peiliais, degtukais ir kojinėmis, ir nuvyko į Kauno autobusų stotį...
Nebuvo išrankus
S. Doftartas-Pančekinis nebuvo išrankus – patykojęs puldavo tiek jaunas merginas, tiek pagyvenusias, net už save gerokai vyresnes moteris. Jam buvo žymiai svarbiau stiprų jaudulį kėlęs moters išgąstis, negu aukos išvaizda.
Pasitenkinęs S. Doftartas prieš pabėgdamas neužmiršdavo patikrinti rankinės ir piniginės, nors tik reta moteris turėdavo bent kiek daugiau pinigų. Vėliau teisme advokatas ne kartą pabrėžė vienintelį Pančekinio privalumą – jis moterų nežudė.
Dabar Kaišiadoryse gyvenantis 75 metų pensininkas, o tuomet – Kaišiadorių vidaus reikalų skyriaus viršininko pavaduotojas Pranas Kaniušas prisimena: „Gaudydami Pančekinį mes per kelerius metus nusivarėme nuo kojų, o jį sučiupus spaudai nebuvo leista parašyti nė eilutės, tad ir teismas įvyko beveik be žiūrovų“.
Kalėjo 15 metų
Maniako žmona tik suėmus vyrą suprato, kur iš skalbinių dėžės dingsta jos dėvėtos kojinės... Ji graudžiai apsiverkė supratusi, kad abu jųdviejų paauglius vaikus jai teiks užauginti vienai pačiai.
Gaudant Pančekinį įkliuvęs studentės Eglės žudikas V. Kolcovas buvo nuteistas kalėti 10 metų. Na o S. Doftartui, kuris nė vienos aukos nenužudė, teismas paskyrė tuo metu didžiausią galimą bausmę – 15 metų kalėti griežtojo režimo kolonijoje.
Atsėdėjo S. Doftartas-Pančekinis visą skirtą bausmę, nuo skambučio iki skambučio, nesulaukęs jokios amnestijos. Laisvę atgavo 1990-aisiais. Žinia, griežtojo režimo kolonija – ne sanatorija, tad grįžęs atrodė sugniužęs, suvargęs, ligotas.
Pančekinio gaudynėms vadovavęs Kriminalinės paieškos valdybos viršininkas Č. Pesliakas 1999-aisiais išėjo į pensiją. Kriminalistai veteranai dažniausiai domisi savo „klientų“ likimais. Po metų Č. Pesliakas išgirdo, kad 2000-aisiais S. Doftartas mirė.
AKISTATA
