„Akistata“ bando atskleisti tikrąją trigubos žmogžudystės Margininkuose priežastį – kodėl paklaikęs medkirtys papjovė du sugėrovus ir jauną moterį.
Tarp Kėdainių ir Baisogalos esančio nediduko Vikaičių kaimo parduotuvėje sekmadienio pavakarę atsitiktinai susitiko netoliese gyvenantis 26 metų medkirtys Vitalijus Zaikinas ir už puskilometrio, jau Margininkų vienkiemyje, dienas stumiantis 45 metų bedarbis Audrius Petrauskas.
Tą savaitgalį Audrius jautėsi nusidirbęs, bet turtingas – kartu su tame pačiame vienkiemyje gyvenančiais savo broliais Dangiru ir Vidu jis kaimynams talkino bulviakasyje. Broliai Petrauskai gavo išgerti, užsidirbo du maišus bulvių, kelis litus ir taip skubėjo „pailsėti“, kad net bulves patingėjo įsinešti į trobą. Maišus numetę kieme prie savo namo laiptelių, broliai susižvalgė. Daugžodžiauti nereikėjo – ir taip buvo aišku, kad į parduotuvę parvežti „bambalinio“ alaus mins Audrius, nes jis buvo turtingiausias iš trijulės – turėjo nuosavą dviratį.
Vikaičių parduotuvėje Audrius pamatė alų perkantį iš matymo pažįstamą V. Zaikiną ir pasikvietė jį į svečius. Vitalijus su broliais Petrauskais nesibičiuliavo, net nebuvo gerai pažįstami, tačiau, kaip sakoma patarlėje, toks tokį alaus pavadino...
Chroniški bedarbiai
V. Zaikinas buvo irgi ką tik iš bulviakasio, irgi jau kauštelėjęs, todėl ilgai nesvarstė. Nusipirkęs dar vieną „bambalį“ paties stipriausiojo alaus, jis užbėgo į netoliese esančius savo namus ir nesiklausęs pasiskolino dešimtmečio sūnėno dviratį. Tad netrukus abu vyrai, rydami vieškelio dulkes, jau mynė į Margininkus.
Skaitytojai nesuvoktų viso tragedijos vaizdo, neįsivaizduodami tarpukariu statyto vienkiemio, kuriame vyko kruvinosios išgertuvės.
Sovietmečiu Žemaitės vardu pavadinto kolūkio valdyba šį namą skyrė darbščiai našlei Elenai Petrauskienei, užauginusiai keturis sūnus, su kuriais kartu šėrė gyvulius kolūkio fermoje. Ilgainiui motina nukaršo ir užgeso, netrukus žlugo ir socializmas, garsėjęs ne tik kolūkiais, bet ir už ausų į darbą rytais visus girtuoklius, tinginius tempiančiais brigadininkais.
Stojus laukinio kapitalizmo „gadynei“, kurioje kiekvienas – už save, gyvenimą susitvarkyti pajėgė tik vyriausias iš 4 brolių, Zenonas. Gretimame kaime jis sukūrė gražią šeimą ir iki šiol traktoriumi dirba žemę. Na o Audriui, Vidui ir Dangirui atėjo sunkūs laikai – jie tapo nuolatiniais bedarbiais, taip sakant, „nereikalingais žmonėmis“.
Nėra net tupyklos
Brolių trijulė bandė vagiliauti, bet greit suprato, jog kaimo bendruomenėje iš to „amato“ ilgai negyvensi. Audrius, Vidas ir Dangiras net emigruoti nesugebėjo, tad apsiraminę visi trys ėmė verstis atsitiktiniais uždarbiais, neviltį dėl tokio gyvenimo bei skurdo skandindami taurelėje.
Visi trys broliai turėjo moteris, tik šios viena po kitos susirinko vaikus ir spruko nuo girtuoklių vyrų. Nuo to laiko Audrius, Vidas ir Dangiras gėrė bemaž kasdien.
Petrauskų trijulė apleido kolūkio dovanotą sodybą, už skolas jiems seniai atjungta elektra. Namo sienose pradūlėjančias skyles vyrai užkaldavo polietileno ar kartono atplaišomis, o kiemas jau daug metų skęsta piktžolėse.
Perpildytas lauko tualetas sugriuvo, tuoj subyrės ir stogo nebeturintis tvartas. Tiesa, broliai labiau gailėjo tupyklos, o ne tvarto, nes iš naminių gyvulių jie laikė tik mažą juodą šuniuką. Tačiau ir tam net būdos nesugebėjo sukalti – iš seno automobilio išluptu saugos diržu pririšamas baikštus gyvuliukas slepiasi po skaros gabalu.
Kaimynų paklausti, kuo šunį šeria, broliai sakydavo, kad maisto namie besą sočiai, jų juočkis, girdi, ėdąs tą patį, ką ir jie. Tik ne taip seniai vietos ūkininkai stebėjo, kaip tualeto seniai neturintys broliai rytą sutūpia pakelės žolyne, o jų šuniukas tuo metu ieško ko nors ėdamo šviežiose išmatose...
Išsipranašavo likimą
Kaimynai bandė brolius Petrauskus atvesti į protą – vis primindavo, kad nuo besaikio lakimo gali pašlyti sveikata ir apleisti jėgos. Girdi, iš ko pasiligojus ar senstelėjus reiks gyventi? Tačiau broliai tik numodavo ranka, juokais atšaudami senatvės nesulauksią. Pokštavo nežinodami, kad giltinė jau šnopuoja jiems į nugaras... Čia jau pats laikas grįžti į vienkiemį, į tragiškai pasibaigusias išgertuves.
Numetęs dviratį ant bulvių maišų, taip ir nesuneštų trobon, V. Zaikinas užėjo į Petrauskų namo svetainę. Prišnerkštame kambaryje svečias buvo pasodintas į supelijusį minkštasuolį prie staliuko, po kuriuo gulėjo visas glėbys sutraiškytų alaus „bambalių“. Stiklinaitę kitą išmaukęs Dangiras išpėdino susitikti su draugais į kaimą, taigi užstalėje liko V. Zaikinas su Audriumi ir Vidu.
Begeriant Vidas paprasčiausiai V. Zaikino paprašė cigaretės... Pastarojo reakcijos į tai nepavadinsi kitaip, kaip ūmiu proto aptemimu. Čiupęs duonriekį, jis kelis kartus bedė minkštasuolyje sėdinčiam apgirtusiam Vidui į širdį.
Pamatęs, kad brolis nužudytas, visa galva aukštesnis Audrius apsisuko bėgti. Pašokęs žudikas jį pasivijo, čia pat, tarpduryje, partiesė peilio dūriu ir dar perrėžę gerklę.
Atsikvošėjo pavėluotai
Po to V. Zaikinas apėjo namą ir per kitas duris įsibrovė į kambarį, kuriame jaunas Zenono Petrausko sūnus Nerijus Petrauskas gyveno su 19 metų sugyventine Deimante Staniulyte. Ši pora – irgi iš „nereikalingų žmonių“. Nesenais gerais laikais Nerijus laikėsi Kėdainiuose, bet netekęs darbo nebeišgalėjo mokėti už nuomotą kambarį, tad su dviem 2 ir 3 metų vaikučiais teko prisiglausti pas savo dėdes Margininkų vienkiemyje.
Nelemtąjį sekmadienį N. Petrauskas iki sutemų triūsė pas ūkininką, todėl V. Zaikinas netrukdomas užpuolė Deimantę. Pirmiausia jai pasiūlė pasimylėti. Jauna moteris priešinosi, todėl irgi susmuko subadyta, perpjautu kaklu. Medkirtys peiliu švaistėsi, galima sakyti, profesionaliai – kitame kambaryje miegantys vaikučiai net nepabudo. Pasidėjęs peilį žmogžudys ėmėsi moters lavoną išrengti, bet staiga atsikvošėjo ir išbėgo namo.
Tarpduryje V. Zaikinas dar sutiko namo grįžtantį Nerijų ir jam burbtelėjo... atsiprašąs, kad tris papjovęs.
Namo pas motiną V. Zaikinas parlėkė per pievą tekinas, palikęs ant bulvių gulėti dviratį, bet tvirtai rankoje spausdamas kruviną peilį. Į namus įgriuvo paklaikusiomis akimis, kruvinais drabužiais. Pasak motinos, sūnui iš burnos net dribo putos. Suvapaliojęs lyg ir: „Paskerdžiau ir dar paskersiu“, paklaikėlis numetė peilį ir, motinos paprašęs kavos, prigulė savo kambaryje.
Girtuoklio sadisto sūnus
Nepraėjo nė valanda, o V. Zaikinas jau buvo sulaikytas policijos. Suimamas žudikas nesipriešino. Keisčiausia, kad komisariate buvo nustatyta, jog jis – beveik blaivus!
Baisų V. Zaikino poelgį lengviau suvokti įsigilinus į jo taip pat ne itin laimingą gyvenimą.
V. Zaikinas su broliu dvyniu Andriumi – jauniausi šešių vaikų šeimoje. Tėvo Leonijaus Zaikino beveik nepamena, nes jis buvo girtuoklis, mušeika ir sadistas, į žmoną Dalią Zaikinienę gesindavo cigaretes, tad prieš 22 metus įvyko skyrybos.
2005-aisiais Kėdainių pagalbinėje mokykloje V. Zaikinas baigė 10 klasių kursą pagal palengvintą programą, po to 2006–2009 metais Vilniuje, neįgaliųjų mokymo įstaigoje, pramoko staliaus amato. Į motinos namuką Vikaičiuose parsivežė draugę – neįgalią našlaitę Oksaną, su kuria susipažino sostinės internate.
Nelaimingos meilės
Svajojęs kurti šeimą V. Zaikinas nedelsdamas susirado medkirčio darbą, apsisodino daržą, kiek pajėgė pasiremontavo savo kambarį, bet ėmė persekioti slegiančios nesėkmės.
Pirmoji rimta nelaimė ištiko 2007-aisiais – prieš Kalėdas Kėdainiuose ant gruodo buvo rasta negyva V. Zaikino sesuo 30 metų Lina. Nors lavonas buvo išrengtas, policija smurto žymių nenustatė.
V. Zaikinas su Oksana vaikų nesusilaukė, o šį pavasarį ji pabėgo ieškoti linksmesnio gyvenimo – pas kitą vyrą į Panevėžį. Netrukus V. Zaikinas parsivedė kitą – buvusią bendramokslę iš pagalbinės mokyklos Aušrinę su kūdikiu ant rankų. Tačiau ir ta, išaiškėjo, turi meilužį, slapta susirašinėja žinutėmis...
Išvariusiam abi moteris V. Zaikinui liko tik stresas dėl keleto tūkstančių litų, kuriuos jis kartu su savo sugyventinėmis buvo pasiskolinęs greitųjų kreditų bendrovėse.
Istorija kartosis?
Toks gyvenimas, o tikriausiai dar ir paauglystėje patirta sunki galvos trauma, vieną dieną medkirčiui V. Zaikinui prasiveržė kruvino įsiūčio priepuoliu. Ar žudydamas tris žmones jis suvokė savo veiksmus, dabar nuspręs teismo psichiatrijos ekspertai.
Na o iš išvykdamas iš suimto V. Zaikino motinos namų, šio pasakojimo autorius Vikaičių kaimo centre sutiko mirties išvengusį Dangirą Petrauską su vieno iš nužudytų brolių sūnumi Žilvinu. Dangiras buvo girtas, Žilvinas – dar girtesnis. Vos negriūdamas iš laukų grįžtantiems kombainams po ratais, vyrukas svirduliavo po gatvę su litriniu degtinės buteliu rankoje. Pristojęs prie žurnalisto ėmė kamantinėti, kada patikrinti parodymų bus atvežtas V. Zaikinas. Girdi, jį sudorosiąs, net jei tektų išmušti įtariamąjį saugančius policininkus. Išgirdęs, kad šitaip pats rizikuotų sėsti į kalėjimą, žadėjusio anksti mirti papjauto Petrausko sūnus tėškė: „Man vienodai, aš vis vien senatvės nesulauksiu...“ Ir nugriuvo.
Vietoj epilogo ir moralo
Niekur nepritampančių ir nelaimingų, todėl geriančių ir agresyvių žmonių Lietuvos kaime gausėja.
Tuose pačiuose Vikaičiuose dar nepamiršti jauni siaubūnai broliai Arūnas ir Marius Raziūnai. Susidėję su bendraamžiu iš gretimo Devynduonių kaimo Gražvydu Matiliūnu, 2006-ųjų sausį visi trys užsuko pas vikaitiškį bedarbį, per išgertuves apiplėšė ir nužudė. Kol policija tuos tris žudikus sugavo, po mėnesio jie spėjo įsibrauti ir peiliu kone mirtinai subadyti senyvą Margininkų vienkiemio gyventoją P. Sinicką. Dabar G. Matiliūnas nuteistas kalėti iki gyvos galvos, A. Raziūnas – 18 metų, M. Raziūnas – 13 metų.
Kol kas V. Zaikiną Kėdainių apylinkės teismas suėmė trims mėnesiams – kol vyksta ikiteisminis tyrimas. Didelė tikimybė, kad paskui jis atsidurs ten, kur ir G. Matiliūnas. Nebent psichiatrai pripažintų nepakaltinamu...
Sigitas STASAITIS
