Valdžia, užsimojusi kovoti su korupcija, jau sudeda ginklus: neketinama nei steigti specialių fondų, kur politikai „priglaustų„ savo įmonių akcijas, nei įrašinėti posėdžių, kuriais galbūt “pro šalį“ skirstomi valstybės milijonai. Specialistų teigimu, jei niekas nesikeis, toliau klestės nelegalus lobizmas, o politikai balsuos taip, kaip reikia jiems, o ne tautai.
Fondo nebereikia
Vyriausybės ryžtas pažaboti korupciją bei suinteresuotų grupuočių skverbimąsi į politiką lieka tik lozungų rinkiniu. Mat vakar Seime surengtame pasitarime dėl korupcijos problemų paaiškėjo, kad svarbiausi sprendimai, kurie galbūt padėtų kontroliuoti politikų savivalę rūpinantis savo verslu, o ne tautos interesais, nebus įgyvendinami.
Finansų viceministras Aloyzas Vitkauskas vakar tikino, kad steigti vadinamąjį akląjį fondą, kuriame į politiką einantys verslininkai priglaustų savo įmonių akcijas, netikslinga, todėl jo greičiausiai nebus.
„Tai neperspektyvu. Nes mūsų politikų turtas daugeliu atveju - vertybiniai popieriai akcinėse bendrovėse, bet nekotiruojami akcijų rinkose. Todėl būtų nepagrįsta jas perduoti fondui, nes politikai dažnai turi nedidelės įmonės kontrolinį akcijų paketą, o tos įmonės gyvybingos tik tiek, kiek pats politikas jas veikia„, - politikos “verslininkus“ gynė A.Vitkauskas.
Anot jo, šiuo metu yra per 300 asmenų (Seimo, savivaldybių tarybų nariai, merai, vicemerai, ministrai, viceministrai), kuriems galėtų būti nustatyta prievolė perleisti akcijas fondui. Tad “paklausa„, viceministro žodžiais, “nedidelė“. Esą ir dabar politikams niekas nedraudžia samdyti nepriklausomą akcijų valdytoją ir jam perduoti valdymą. Tačiau jis pripažino, kad tai nevyksta.
Kaip „Respublikai„ sakė parlamentarų grupės “Už piliečių talką kuriant Lietuvą be korupcijos“ narys, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas, tam būtų reikalingos tam tikros investicijos.
Bet jokių investicijų, jo teigimu, neprireiktų, jei Viešųjų pirkimų komisijos priimtus sprendimus pasirašantis perkančiosios organizacijos vadovas prieš tai ir pats pasirašytų vadinamąją nešališkumo deklaraciją, kurią pasirašo kiekvienas Viešųjų pirkimų komisijos narys.
„Šiuo metu įstatymas neįpareigoja vadovų pasirašyti tokias deklaracijas. Manau, kad ir vadovų atsakomybė dėl sprendimų viešuosiuose pirkimuose turi būti reglamentuota įstatymo„, - sakė “Respublikai“ A.Anušauskas.
Pokalbių neįrašinės
Žlunga ir dar viena idėja - informuoti visuomenę apie interesų grupių įtaką politikams. Mat Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) korupcijos prevencijos valdybos viršininkas Romas Zienka tikino, jog STT nemato tikslo įrašinėti savivaldybių viešųjų pirkimų komisijų posėdžius. Esą ten korupcijos nėra.
„Vargu ar būtų efektyvu, jei viešųjų pirkimų dalyviai deklaruotų apie visus savo kontaktus. Ta informacija nuskęstų. Turėtų būti privaloma deklaruoti tik susitikimus su tais, kurie domėjosi pirkimu. O dėl įrašinėjimo - vargu ar tai būtų efektyvi priemonė. Nes visos neteisėtos veikos daromos ne Viešųjų pirkimų komisijos posėdžio metu. Tad tai pareikalautų didelių resursų, bet neduotų didelės naudos.
Aferos - su konfidencialumo ženklu
Tiesa, jis bent jau pripažino, kad būtina skelbti ne tik didelės (kaip yra dabar), bet ir mažos vertės viešųjų pirkimų rezultatus, taip pat mažinti “konfidencialumo" reikalavimus, kuriais prisidengiant neretai dangstomas milijoninio turto švaistymas.
„Šiuo metu yra manipuliuojama sandorių „konfidencialumo„ sąvoka. Nors, atidžiau panagrinėjus, perkančioji organizacija praktiškai niekada neperima komercinės paslapties, o tik galutinį produktą, darbus“, - pripažino jis.
Itin palankiai A.Anušauskas vertino Specialiųjų tyrimų tarnybos siūlymą mažinti konfidencialumą vykdant viešuosius pirkimus.
„Konfidencialumo žyma pridengiama daug kas, nors įstatymai numato saugoti tik komercines paslaptis, - pabrėžia parlamentaras. - Bet paslaugų teikėjai jokių komercinių paslapčių pirkėjams neperduoda! Jie tik suteikia paslaugas už tam tikrą pinigų sumą. O dėl to informacija apie valstybės pinigų panaudojimą pridengiama konfidencialumu".
Pasak A.Anušausko, būtina taisyti ir Lietuvoje realiai neveikiantį Lobistinės veiklos įstatymą. Mat susidarė paradoksali situacija, kai registruoti lobistai privalo kasmet deklaruoti savo veiklą juos prižiūrinčiai VTEK, tačiau šalyje veikia daugybė analogišką lobistinę veiklą vykdančių asociacijų, kurių lobizmas niekaip nėra reglamentuotas.
„Jie gali daryti milžinišką įtaką politikams, bet tam įtakos neturi nei VTEK, nei niekas kitas. O poveikis teisės aktų priėmimui turi būti kuo viešesnis. Kiekvienas su tuo susijęs asmuo turi būti matomas ir žinomas", - teigia A.Anušauskas.
Korupcija nevaldoma
Deivydas RIMKEVIČIUS - Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos narys:
Nors VTEK kontroliuoja lobizmo įstatymo vykdymą, tam skirta vos 0,15 etato per visą Lietuvą. Tad iš esmės didieji lobistai yra nekontroliuojami, užsiima nelegalia veikla. Jei, pavyzdžiui, bankų asociacija gali įvardyti, kad jų veikla - ne lobistinė, o ginanti viešąjį interesą, apie ką kalbėti. Apskritai VTEK „klientais" yra apie 150 000, tik 1500 iš jų - politikai, bet jų atžvilgiu priimama daugiau nei 50 proc. sprendimų. Proporcija baisi. O balsuojama už savo verslus, interesus, jie tiesiai sako - atėjau į tarybą susitvarkyti savo reikalus, ką man padarysite? Pavyzdžiui, bauda už nelegalų lobizmą - 500 litų. Įstatymas neveikia. Todėl reikėtų steigti privačių interesų registrą, į kurį suplauktų duomenys iš visur - būtų sunkiau nuslėpti duomenis.
Ignas JAČAUSKAS, Alia ZINKUVIENĖ