Energingąją televizijos ir radijo laidų vedėją, muzikologę Zitą Kelmickaitę pagauti ir prisivilioti pokalbiui niekada nėra paprasta, o šį kartą buvo dar sudėtingiau. Zita ką tik grįžo iš Kolumbijos, pilna gražiausių įspūdžių po susitikimų su vietos lietuviais: Didžiuliais, Slotkais ir net pačiu Antanu Mockumi – iškiliausiu lietuviu Kolumbijoje...
„Kai A. Mockaus paklausiau, ką jam reiškia Kalėdos, jis taip susijaudino, kad neteko amo. Mačiau, kad žmogus vos tvardo ašaras“, – prisimena tautos kultūros puoselėtoja. Balta staltiese dengtas Kūčių stalas vaikystės namuose, kūčiukų kvapas, laukimo nuotaika... Niekur nuo to nepabėgsi – tokie šventi prisiminimai lydi per visą gyvenimą ne tik išeivius ir Zitą Kelmickaitę, bet kiekvieną lietuvį.
Visai neseniai grįžote iš Kolumbijos. Papasakokite, kokie vėjai jus ten buvo nupūtę.
Šiaulių universiteto ansamblio „Saulė“ dalyvius pakvietė į muzikos festivalį Kolumbijoje, o jie pasiūlė mane pabūti jų draugijoje. Žinojau, kad kartu skris ir filmuojantys žmonės, todėl pasinaudojau kvietimu. Tikėjausi vienu šūviu nušauti du zuikius: pamatyti, kaip mūsų studentai festivalyje atstovauja Lietuvai ir grįžus namo savo laidoje papasakoti apie Kolumbijoje gyvenančius lietuvius. Susimokėjau už kelionę ir išskridome.
Su kokiais įspūdžiais grįžote?
Įspūdžiai puikūs. Galiu pasakyti, kad iš išeivių turime mokytis, kaip reikia mylėti tėvynę. Jų meilė tikra – ne seilėta, ne ašarota, ne tik kalbos apie Lietuvą. Kad jie neužmiršo tėvynės, išduoda jų namų aplinka, paveikslai, įvairūs Lietuvą primenantys daiktai ir gimtoji kalba, kurią išeiviai žūtbūt stengiasi išsaugoti. Net širdį suspaudė matant, kaip tie žmonės bando atsiminti bent vieną lietuvišką dainą, kaip saugo tuos kelis dar žinomus dainų žodžius. Tikrai nustebau išgirdusi, kaip gražiai dainuoja buvęs Bogotos meras A. Mockus. O jis dar labiau nustebo, kai pamatė mano nuostabą: „Kas čia tokio? Visada stengėmės išlaikyti lietuvybę. Aš dukrai prieš miegą lietuviškai dainuodavau“, – sakė jis.
Ar lankėtės A. Mockaus namuose?
Taip, lankėmės. Kai pamačiau jo namus, supratau, kodėl jį žmonės taip gerbia. A. Mockus iš tiesų gyvena kaip daugelis eilinių Kolumbijos piliečių. Jo namai kuklūs: darbo kambarys, kuriame vien knygos, svetainė, kur kabo jo motinos tapyti pano, rymo rūpintojėlis. Jei ne namus ir jį saugantys apsauginiai, niekaip nepagalvotum, kad tas žmogus kažkuo ypatingas, kad jis visoje Kolumbijoje žinomas politikas, buvęs meras.
Bogotoje gyvenanti dainininko ir muzikanto Jurgio Didžiulio senelė yra pasakojusi, kad Kolumbijoje lietuvių nėra daug. Su kuo iš lietuvių bendruomenės susitikote, bendravote?
Kolumbijos lietuvių bendruomenėje apie 200 žmonių, maždaug 100 jų gyvena Bogotoje. Dauguma gana gausių šeimų. Pavyzdžiui, Didžiulių šeima išaugino keturis vaikus, Slotkų – septynis. Kai prie tų vaikų prisideda marčios, žentai, anūkai taip tas kelmelis ir apauga.
Lietuvos garbės konsulė Kolumbijoje Jurgio Didžiulio senelė Laima Didžiulienė su vyru mus pasikvietė į savo namus. Supažinau ir su Jurgio Didžiulio tėvais. Pabendravau su kolumbiete Jurgio mama. Labai graži ir žavi moteris. Pamačiau, kad visa Didžiulių šeima – išsilavinę, iškilūs žmonės. Didžiuliai mus priėmė labai šiltai, globojo, rūpinosi. Patyrėme daug malonių akimirkų, net iki smulkmenų apgalvotų. Pavyzdžiui, mus apgyvendino kukliame viešbutyje, tačiau kiekvienas studentas savo kambaryje rado po pintinę vaisų. Visa tai atvežė Didžiuliai.
Taip pat svečiavomės Slotkų šeimoje. Vaclovas Slotkus – ūkininkas, jam 91 metai. Kai pasibaigus festivaliui jau turėjome išsikraustyti iš viešbučio, jis mus priėmė, visus 28 žmones apnakvindino, aprodė savo ūkį, bandą. Specialiai pasamdė žmonės, kurie mums ruošė valgį: virė, kepė ant iešmų mėsas ir t. t. Nežinau ką būtume darę be lietuvių pagalbos. Tikrai būtų labai sunku. Jau vien dėl to, kad kolumbiečiai nekalba jokia kita kalba, išskyrus ispanų.
O kokį įspūdį paliko šalis?
Šalis labai graži. Labiausiai sužavėjo nuostabi gamta – daug žalumos, visur noksta egzotiški vaisiai. Kolumbijoje buvome dešimt dienų, iš jų aštuonias – Bogotoje. O ten pamatai viską – nuo skurdo iki prabangos. Žmonės gražūs, ypač moterų veidai: lygūs, skaistūs, be jokio spuogelio. Matyt, reikšmės turi klimatas – jis gana drėgnas. Be to, užtenka tik pažiūrėti į žmogų ir aiškiai pamatai, kokiam socialiniam sluoksniui priklauso, ant kokio laiptelio stovi. Labai ryški socialinė atskirtis. Lietuvoje tokios tikrai nėra.
Bogotoje viskas labai saugoma. Nėra nė vieno geresnio namo, kuris nebūtų aptvertas tvora ir saugomas. Kai tik atvykome, buvome perspėti, kad eidami į gatvę nusiimtume brangesnius papuošalus, saugotume daiktus, atvirai nedemonstruotume filmavimo kameros, nes taip nesaugu. Aišku, nėra labai jauku, kai girdi tokius perspėjimus.
Užtai maloniai nustebino, kad žmonės Kolumbijoje stengiasi maitintis labai sveikai, valgo labai mažai druskos. Mums jos trūko visur, net restoranuose maistas beveik nesūdytas. Jų maistas labai paprastas, bet skanus. Kolumbiečiai valgo daug mėsos – jautienos, kiaulienos, vištienos, bet viskas paruošta be jokių krakmolingų padažų, majonezų... Aišku, tų produktų yra restoranuose, bet kai padavėjo paprašai, kad atneštų, į tave pasižiūri su savotiška nuostaba. Žmonės ten valgo daug daržovių, geria labai daug šviežių vaisų sulčių. Kiekviename restorane ar bare jų pasiūlys kuo įvairiausių.
Grįžote ir įpuolėte į patį darbymetį. Buvo sunku jums prisiskambinti. Štai ir dabar mums kalbant jūsų telefonas netyla. O gal tai savotiškas chaosas, kasmet televizijose įsivyraujantis prieš Kalėdas?
Mano telefonas skamba visada, net savaitgaliais. Nesuprantu tokių žmonių, kurie sako, kad savaitgalį telefoną išsijungia. Tiksliau – neįsivaizduoju savęs taip padariusios. Puikiai suprantu, kad yra žmonių, kurie neturi laiko šiokią dieną paskambinti, užtai skambina savaitgalį. O aš savaitgaliais dirbu namuose, susitvarkau visus reikalaus, kurių nespėju pabaigti per savaitę, ir į skambučius atsakau. Toks gyvenimas. Jis dabar aktyvus, intensyvesnis nei bet kada. Prisimenu, kaip praeitais ar užpraeitais metais prieš Kalėdas skambinau kolegei ir bandžiau susitarti dėl vieno tokio susitikimo. Aiškinau jai, kad poryt bus sudėtinga, nes – Kūčios. Jaučiu, kad mano kolegė kažkaip keistai tyli, o paskui sako man: „Zita, bet Kūčios rytoj...“ Pakalbėjusi pagalvojau sau: „Kokia aš laukinė...“ Bet iš tiesų to Kūčių laukimo, koks buvo visada, nebėra. O gaila, kad viskas per tą skubėjimą, nes labai nuostabus laikas prieš Kalėdas. Labai jis man patinka ir anksčiau ypač jį jausdavau.
Manau, kad mes, lietuviai, galime džiaugtis, kad turime tokias šventes kaip Kūčios. Kai būdama Kolumbijoje
A. Mockaus paklausiau, ką jam reiškia Kūčios, jis taip susijaudino, kad net prarado amą, bandė rinkti žodžius, mačiau, kad vos tvardė ašaras. Visų mano kalbintų Kolumbijos lietuvių prisiminimai apie Kūčias buvo labai jaudinantys. Danutė Slotkienė, lietuvių bendruomenės Bogotoje pirmininkė, pasakojo: „Šeimoje augome septyniese ir visi iki vieno be proto laukdavome Kūčių. Jau nuo pat pietų vis bėgdavome į lauką pažiūrėti, kada įsižiebs pirmoji vakaro žvaigždė, nes žinojome, kad tik jai pasirodžius, sėsime prie Kūčių stalo. O Kalėdų rytą tėvas mus pažadindavo su lietuviškais Broniaus Jonušo maršais. Uždėdavo plokštelę ir visi šokdavo iš lovų.“ Nors Jurgio Didžiulio mama yra tikra kolumbietė, Kūčias taip pat prisimena labai šiltai. Tai jai išskirtinis vakaras, per kurį visa šeima susirenka pas vyro tėvus – Didžiulius. O pats Algis Didžiulis man sakė, kad nesvarbu kur kuris iš šeimos būtų, kaip toli būtų, per Kalėdas į namus turi susirinkti visi. Manau, jei tauta turi vieną tokį vakarą, kai susirenka visi, kai grįžta ir susėda prie vieno stalo, gal ta tauta dar nedings iš pasaulio žemėlapio.
Papasakokite, kokias Kūčias prisimenate iš vaikystės.
Labiausiai prisimenu, kaip kunigai į namus ateidavo kalėdoti. Jų labai bijodavau, o mama liepdavo sakyti eilėraščius. Paskui kunigas duodavo saldainių, o mama kunigui – pinigų. Įstrigo vienas toks kalėdojimas: gana sunkiai gyvenome, o aš matau, kad mama duoda kunigui šimtą rublių. „Kam duodi tiek daug pinigų?“– pradėjau klausinėti. Mama tada paaiškino, kad kunigas renka pinigus Klaipėdos bažnyčiai, kurią sovietai buvo uždarę, ir šimtas rublių visai nedaug, nes kiti dar daugiau duoda.
Dar labai ryškiai mano atmintyje išliko vokiški eglutės žaisliukai – nepaprastai trapūs ir labai gražūs. Tais laikais šitokių žaisliukų būdavo labai sunku gauti parduotuvėse. Vis galvodavau, kad kai užaugsiu, būtinai turėsiu tokius pat žaisliukus savo namuose. Ir apelsinai... iš Maroko. Mama jų kažkokiu būdu sugebėdavo nupirkti, paslėpti nuo mūsų, o per šventes padėdavo ant stalo. Kaip jie kvepėdavo... Aišku, dar kepančių kūčiukų kvapas... Ypatingi obuoliai, suvynioti į sviestinį popierių, nepaprastai saldūs ir kvapnūs...
Kiek šiandien išlaikėte tėvų namų tradicijų? Ką tiekiate ant Kūčių stalo?
Gyvenu viena, todėl mano Kūčios būna arba su brolio šeima, arba pas draugus, bet vis tiek einu į šeimą. Kūčiukus anksčiau kepdavau pati, dabar perku, bet atidžiai renkuosi.
Manau, kad kūčiukai neturi būti labai saldūs, bet traškūs ir be sviesto. Visus kitus patiekalus man nesunku paruošti – žuvį, silkę, – nes moku gaminti ir man patinka. Va, pyragų kepti nelabai mėgstu.
Ar per šventes einate į bažnyčią?
O kaip be bažnyčios, be krikščioniškų tradicijų? Jei tik galiu, visada einu į mišias. Juk Kūčios ir Kalėdos – nėra tik užsiregistravimas prie stalo. O ir prie stalo žmonės susėda, sukalba poterius už mirusiuosius. Sakyčiau, kad gana dramatiškas, bet šviesus tas Kūčių vakaras.
Visai neseniai Birutė Imrasienė, kulinarinio paveldo žinovė, kuri yra rinkusi tautosaką įvairiose Lietuvos vietose, papasakojo apie Kūčių staltiesę ir jos reikšmę. Visi žino, kad per Kūčias žmonės išsitraukia pačią gražiausią staltiesę. Birutė sako, kad anksčiau staltiesės neskalbdavo iki kitų Kūčių. Aišku, seniau jos taip nesutepdavo, kaip dabar – juk ant švenčių stalo nebūdavo įvairiausių kečupų, majonezų. Šeimininkė po Kūčių vakarienės staltiesę sulankstydavo ir padėdavo iki kitų Kūčių. O kai šeimoje susirgdavo mažas vaikas, jį susukdavo į tą staltiesę. Tereikia susimąstyti, kiek žmonių susėsdavo prie Kūčių stalo, kiek staltiesė sugerdavo energijos. Viską sugerdavo – ir žmogaus lūkesčius, ir ašarą nulietą. Užtai net jeigu staltiesė būdavo nešvari, šeimininkė ją išskalbdavo tik prieš kitas Kūčias, o visus metus Kūčių stalo staltiesė saugodavo šeimos atmintį. Arba indai ant Kūčių stalo: močiutės puodelis, sena šeimos lėkštė – visa tai buvo dedama ant stalo kaip protėvių atminimas. Ir kalėdaičių lėkštėje nebūdavo kelių, visa šeima pasidalydavo vienu.
Pataruoju metu patys pradėjome kritikuoti savas šventes – neva jos per daug liūdnos. Ką jūs manote?
Labai gerai. Tokie esame, tokie ir būkime. Man labai keista, kai žmonės nori būti kitokie nei iš tiesų yra. Mūsų šventės – nuostabios. Turime tokią svarbią šventę kaip Kūčios, turime Kalėdas su keptomis žąsimis. Kam žvalgytis į kitus, kur kitaip švenčia, ką kitaip daro, geriau daro nei mes? Tegu jie švenčia. Nesuprantu, iš kur pas mus atsiranda toks visko, kas sava, suniekinimas. Juk turėtume, atvirkščiai – didžiuotis tėvų ir prosenelių papročiais.
O ką manote apie šių dienų paprotį švenčių proga išsiuntinėti žinutes?
Gauti standartinę, nukopijuotą žinutę man – bjauru. Visus norėčiau paraginti rašyti sveikinimus ant atvirukų. Nesvarbu, ar parašysite vieną, ar du sakinius. Kas gali būti gražiau, šilčiau už atvirlaiškį ir ranka užrašytą palinkėjimą? Ypač, jei žmogus rašo nuoširdžiai.
