Elvyra Žvirblienė
– Jūsų Zodiako ženklas – Svarstyklės. Ar tikite, kad žmogaus charakteriui turi įtakos jo astrologinis ženklas? – „Balsas.lt savaitė“ teiravosi Z. Kelmickaitės.
– Nelabai tikiu, nes realaus patvirtinimo to, kas rašoma apie vieną ar kitą ženklą, konkrečiame žmoguje neradau. Ir manęs niekas niekada neįvardija kaip gimusios po Svarstyklių ženklu. Netgi astrologė Angelina Zalatorienė, kažkada bandydama atspėti mano Zodiako ženklą, suklydo. Priskyrė mane prie ugnies ženklų.
Zita Kelmickaitė (nuotr. Fotodiena.lt)
– Kaip manote, koks Zodiako ženklas geriausiai atitinka jūsų charakterį ir temperamentą?
– Kadangi esu gimusi Svarstyklių pabaigoje, manau, kad turiu joms būdingų bruožų, bet dar daugiau tinku Skorpionui. Turiu tokio pasiutimo, nežinia, iš kur atėjusio.
– Tiems, kurie šalia jūsų, lengva ar sunku?
– Sunku tiems, kurie yra lėtapėdžiai. Man atrodo, kad kitas žmogus, kaip ir aš, turi greitai pagriebti mintį, greitai susivokti, bet juk yra visokių žmonių. Esu nekantri, kitas utėlę dėl pinigo į Virbalį nuvarytų, o aš dėl gero rezultato galėčiau dieną naktį dirbti. Na ir kas, kad nevalgiusi, negėrusi. Būna, kad lėtesnis tiesiog nepaveja manęs.
Tėvai mokė nepavydėti
– Šiandien aplink daug besiskundžiančiųjų gyvenimu, nesėkmėmis. Kaip su jomis susitvarkote jūs?
– Niekada nemaniau ir nemanau, kad man kas nors ką nors skolingas. Žinau, kad viską turiu pasiekti pati. Labai nepatinka, kai žmonės sėdi ir dejuoja. Jeigu kažkas negerai, tai tu eik ir daryk, kad būtų kitaip – taip, kaip tau norėtųsi. Bet paprastai tie dejuojantieji nieko ir nedaro, o tik kaltina visą pasaulį.
Štai aš nemėgstu kepti pyragų: tešla man tai kyla, tai susmenga, reikia stovėti prie jos. Niekas man neišeina, todėl ir nebekepu, keliskart pabandžiusi. Bet nesakau, kad miltai blogi ar riešutai ne tie. Žinau, kad pagriebusi bet kokį mėsos gabalą, galiu padaryti skaniausią kepsnį, nes jis mano rankose tiesiog dainuoja. O tešla – ne.
Zita Kelmickaitė (nuotr. Fotodiena.lt)
– Turite neprilygstamą Dievo dovaną – aštrų protą ir ne mažiau aštrų liežuvį. Iš kur tai?
– Manau, kad tai genai. Tiek mano mama, tiek tėvas, tiek visa giminė buvo daininga, dantinga, žodinga. Ir gyvenimą mylėjo, ir žodžio kišenėje neieškojo. Ir aš paveldėjau tuos dalykus. Dar galiu pasakyti, kad nors gyvenome ir varganai, bet tėvai niekada neleido pavydėti kitiems.
Atvirkščiai, liepdavo žiūrėti, kas žmoguje gera ir iš jo pasimokyti. Gal dėl to niekada ant nieko nepykstu, jei ko nors neturiu ar negaunu. „Nieks kits čia nekalts, mergužėle tu pati...“
– Tokios ryškios moterys kaip jūs anksčiau buvo vadinamos raganomis. Dėl išskirtinumo, humoro jausmo, sveikos išminties. Turbūt ir atsakymas, kodėl esate viena – ne bet koks vyras gali sumis būti.
– Tai įsivaizduokite, jei tas vyras būtų koks kniaukutis, ką aš su juo daryčiau (juokiasi).
Apsukų nežada mažinti
– Gal išduosite paslaptį, kaip pavyksta nesenti ir išlaikyti tokią puikią išvaizdą?
– Jokios paslapties. Jokių brangių kremų, plastinių operacijų niekada nesidariau. O kad Lietuvos televizijos grimuotojos auksinės – tikra tiesa. Jos „geležinkelį“, kuris aplink akis jau važiuoja, prireikus ima ir sutvarko. Operatorius mato ir supranta, kaip turiu atsisėsti, kad pagurklis nesimatytų.
O ir pati matau, ką reikia „pakavoti“. Man niekada nebus pavyzdys moteris su vadinamuoju gelbėjimosi ratu ant liemens. Kai jau tų rinkių susidaro, turi kaip nors derinti, kad jų nesimatytų. Moteris tam ir sutverta, kad viską galėtų nuslėpti.
Zita Kelmickaitė (nuotr. Fotodiena.lt)
– Kokių palinkėjimų sulaukėte jubiliejaus proga ir ką pati sau palinkėtumėte?
– Visi man bruko ir sakė: „Kelmickaite, mažink apsukas.“ Bet man vienas dalykas visada buvo aiškus: kol dirbi – tol ir gyveni. Jei vieną kartą susirgsi, nebegalėsi, nieko nebedarysi, iš karto tapsi niekam nebereikalinga.
Ir nereikia turėti iliuzijų, kad kas nors puls tavęs ieškoti, skambinti, klausti, kodėl tu neateini. Tad kol gali, pustyk padus ir pirmyn.
Zita Kelmickaitė (nuotr. Fotodiena.lt/Dmitrijaus Radlinsko)
