Gyvename nuostabų laiką – tylų, gana ramų ir kartu absurdišką. Daug kuo primena sovietmetį – giliausią jo sąstingį. Ir beviltiškumo jausmas panašus – nematyti jokių prošvaisčių. Jei ne atviras vožtuvas į Europą, per kurį kasmet išsiveržia dešimtys tūkstančių emigrantų, padėtis šalyje būtų daug kritiškesnė nei sovietmečiu. Bet vožtuvas atviras, garas veržiasi, ir sistema sėkmingai atsikrato nereikalingų žmonių. O likusios Lietuvos idilė paremta tik kasmet Vyriausybės pasiskolinamais 7-8 mlrd. Lt ir iš Europos Sąjungos dar gaunamais 7 mlrd. Lt paramos.
Kokia būtų Lietuva, jei ne šios stulbinančios sumos? Apgailėtinai bankrutavusi. Ir visai kitokia. Be ramios idilės ir viską persmelkiančio sąstingio. Turbūt stipriai purtoma rimtų permainų.
Kur nuplaukė milijardai?
Nesvarbu, kad šiemet teks skolintis 2-3 mlrd. Lt mažiau. Bet vis tiek prireiks 4 mlrd. Lt. Koks menkniekis, ar ne? Tarsi tebūtų milijonai.
Žmonėms sunku suvokti milijardus. Milijardas – tai abstrakcija, per daug nereali. Milijonas daugmaž aišku, o milijardas – ne. Neįmanoma jo net brangiausiais daiktais pamatuoti.
Todėl kai žmonės girdi, kad per dvejus metus V.Kubiliaus vyriausybė pasiskolino daugiau nei 16 mlrd. litų ir dabar kasmet mokėsime milijardą litų palūkanų, jie lieka ramūs ir abejingi. Tai nesuvokiama. Kita realybė.
Ką reiškia milijardas palūkanų? Gal perverskime jį į konkretų turtą. Už tokią sumą galima vėl pastatyti naujas sporto arenas Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir dar vienus Valdovų rūmus. Tik per vienus metus pastatyti. Ir kažkam užsienyje atiduoti. O kitais metais vėl pastatyti ir atiduoti, dar kitais – vėl...
Beprotiškai daug turto. Kurį nuolat, metai po metų, atidavinėsime kaip duoklę. Dešimtys Vilniaus, Kauno, Klaipėdos sporto arenų, dešimtys kitokių stambių objektų... Ir visa tai nuolat plauks iš Lietuvos. Už ką?
Tikrai – už ką? Ramiai pažvelkime į 2009 ir 2010 metus ir paklauskime: kas gi tada baisaus vyko, kokią šalies gyvybinę problemą reikėjo išspręsti pasiskolintais daugiau nei 16 mlrd. litų?
Žmonės badavo ir reikėjo jiems pirkti maisto? Ne. Žmonės neturėjo už ką apsirengti? Ne. Žmonės šalo ir žūtbūt reikėjo aprūpinti kuru? Ne. Tai kam buvo panaudoti skolinti milijardai?
Gal už juos buvo kažkas statoma? Dideli ir labai svarbūs objektai? Kokios nors elektrinės? Ne.
Tai kur ištirpo milijardai, už kuriuos dabar kasmet mokėsime didelę duoklę? Po perkūnais, kam mes juos panaudojome?
Didelė baimės kaina
Na, pripažinkime, kad išgirdę šį klausimą, visgi iškart neturime atsakymo. Reikia įtemptai galvoti. O tai reiškia, kad mums visai neaišku, kam buvo panaudoti milijardai, už kuriuos mokėsime didelę duoklę.
Lietuvos nepurtė kataklizmai, nereikėjo žmonių gelbėti, o atkeliavo šešiolika milijardų ir nebėra. Ta tuštuma, į kurią nugarmėjo milijardai, kelia bjaurų jausmą. Kur gi jie?
Jie nuplaukė į valstybinį sektorių ir ištirpo. Milijardų reikėjo, kad valstybinis sektorius išsilaikytų per krizę. Dar tiksliau tariant, kad esantys valdžioje išsilaikytų.
Jie išsilaikė, o mes už tai kasmet mokėsime duoklę.
Keista, ar ne? Ir juk nelogiška: argi mums išties rūpi, kad valstybės tarnautojai išsilaikytų savo postuose? Nerūpi.
Ir kam mums, paprastiems žmonėms, reikalingas valstybinis sektorius? Kodėl tokią kainą už jį sumokėjome ir dar ilgai mokėsime?
Nes visais pojūčiais esame su juo suaugę. Dar nuo sovietmečio tvirtai tikime, kad valdžia – mūsų gyvenimo pagrindas, stuburas, ant kurio viskas laikosi, ir be valstybės tarnautojų globos ir priežiūros negalėtume išgyventi.
Juk taip manome. Vadinai, daugiau nei 16 milijardų sumokėjome už šį savo tikėjimą ir baimę be valdžios prapulti. Žiauriai didelė kaina. Kaina už tai, kad įsivaizduojamas tautos gerovės monolitas – baisiai išsikerojusi biurokratų sistema – ir toliau nebūtų mažinamas.
Niekada nebus geriau
Kai žmonės klausia, kada Lietuvoje taps geriau, reikėtų kalbėti sąžiningai, kaip sako dabartinės vyriausybės vienas ministras savo bičiuliams: „Niekada“. Gaila, kad tai nesakoma viešai. Žmonės gal labiau praregėtų.
Niekada nebus geriau. Kodėl turėtų pagerėti? Tik pagalvokite.
Per 2003–2008 apgaulingo burbulo pūtimosi metus valstybės tarnautojų aparatas išaugo daugiau nei 50 procentų. Tūkstančiais kasmet daugėjo mūsų gyvenimo gerintojų (ar pagerino?). Per tą laiką jų atlyginimai išaugo du kartus, daug kur – net tris kartus.
O kas vyko prasidėjus krizei, kai valstybės sektoriui išsilaikyti trūko milijardų? Gal protingai, ūkiškai imta ir sumažinta 50 proc. valstybės tarnautojų iki 2003 m. lygio? Realiai nesumažinta nė tūkstančiu. Ką tai reiškia? Net spaudžiant žiauriai būtinybei taupyti – išsiplėtusi Sistema net nekrustelėjo, atsilaikė ir nugalėjo, ėsdama skolintus milijardus.
Kaip ir kada gali būti Lietuvoje geriau? Tai nerealu. Jei net esant labai kritiškai situacijai šalyje neatsirado jokios jėgos, kuri bent bandytų mažinti išsikerojusį valstybinį sektorių, tą piktybinį auglį ant tautos kūno, vadinasi, jis toks išliks, nuolat augs ir dar plėsis.
Kiek ekonomika pagerės, tiek piktybinis auglys savaime ūgtelės, rydamas pagerėjimo vaisius, o žmonės toliau varganai gyvens.
Nors krizė baigėsi tik D.Grybauskaitės ir V.Kubiliaus galvose, bet premjero pastebėjimas tikslus: vos truputį pagerės, vos vietoj 7 mlrd. teks skolintis 4, tuoj suaktyvės išsikerojusios Sistemos išlaidavimas.
Reikėtų labai aiškiai suvokti to išvešėjusio auglio galią. Net šaliai toliau skolinantis milijardus Sistema labiau aktyvės ir glemšis daugiau pinigų, kurs naujas veiklos programas, kuriomis neva gerins Lietuvių žmonių gyvenimą.
Kaip tai gali būti? Kaip gali vykti šis absurdo teatras? Kodėl jo niekas nesustabdo?
Nėra kam. Šalyje nėra nei politinės, nei intelektualinės jėgos, kuri rimčiau pasipriešintų šiam procesui. Visos partijos šalyje – socialistinės. Ir iš tikrųjų mes gyvename ten, apie ką svajojome Sąjūdžio laikais – švelnaus socializmo šalyje. Tik gyvename ne švediškame socializme, o kitokiame.
Gėris už svetimus pinigus
Nereikia žiūrėti į socializmą per ideologinius akinius. Vertybes meskime į šalį, jos net politikams bereikšmės. Nėra vertybių, ir nereikia apsimėtinėti. Net socialistai neapibrėžia savęs kaip socialistų.
O tai kokia ideologija vyrauja? Ką išpažįsta Vilniaus, o ypač tiesmuki rajonų politikai? Gero darymą. Ir viskas. Ar kas nors yra prieš – gero darymą? Taigi, nėra. Visi – už.
Tokia mūsų politika. Reikėtų pažiūrėti į neseniai praūžusius savivaldybių rinkimus, į pateiktus dešimčių partijų pažadus, kurie nesiskyrė kaip du vandens lašai. Ką siūlė? Ką žadėjo? Daryti gera.
Gero darymas ne už savus, o už svetimus pinigus. Ir visai neįdomu – iš kur tie pinigai. Visai nesvarbu, kad tie pinigai prievarta atimti iš skurstančių žmonių, kuriems bus daroma gera. Politikas, valdininkas turi daryti gera. Ir taškas. Ar kas prieš?
Nėra prieš. Nėra net susilaikiusių. Todėl šalyje nėra jokios jėgos, kuri bent kiek pasipriešintų biurokratijos ir valstybinio sektoriaus plėtrai. Atvirkščiai, ji visaip skatinama. Todėl išlaidavimas yra ir bus. O šalies žmonės dirbs, lenks nugarą tiems, kurie toliau gerins jų gyvenimą. Ar kas prieš?
O kas atsitiko Lietuvoje, kad visi politikai ir valdininkai tapo gero darytojais? Tapome labai krikščionišku kraštu? Ar prasiautė gerumo virusas, apkrėtęs visų širdis?
Ne, realybė priešinga, žmonės mato ir karštai piktinasi visur klestinčiu abejingumu, griežtu individualizmu, kai visi, net politikai, rūpinasi tik savo interesais ir kišene.
Realybė – dygiai negailestinga, o štai politinė erdvė – pilna gėrio. Kodėl taip?
Socialinės sistemos bankrotas
Dar prieš du dešimtmečius akademikas E.Vilkas pastebėjo, kad partijos mūsų šalyje kuriasi, neatstovaudamos konkretiems visuomenės sluoksniams. Iš esmės valstybės penimi tarnautojai kūrė partijas, kad toliau atstovautų interesus valstybės tarnautojų, išlaikomų iš mokesčių mokėtojų pinigų. Sistema, paveldėta iš sovietmečio, politiškai save tvirtino.
Nėra mūsuose vertybinio mąstymo? Jo net nereikia. Na, koks mąstymas gali būti žmogaus, visą gyvenimą pradirbusio valstybinio sektoriaus tarnautoju? Gyventi iš mokesčių mokėtojų pinigų. Plėsti sistemą, gyvenančią iš mokesčių mokėtojų pinigų. Daryti žmonėms gera iš mokesčių mokėtojų pinigų. Kitaip tariant, daryti viską, kad ir toliau galėtų gyventi iš realiai dirbančių žmonių pajamų.
Ar tai ideologija? Vargu. Nebent pilkai egzistencinė – gyventi iš kitų darbo. Ir problema ne ta, kad daugelis politikų nėra perskaitę nė vienos politologinės knygos ir nelabai supranta su kuo tos vertybės valgomos. Kiek žinau, kai kurie bandė skaityti knygas, bandė su dideliu vargu net mąstyti, bet paskui, atidžiau apžvelgę kolegas, nuoširdžiai paklausė: „O kam to reikia?“
Tam, kad sėkmingai būtum politikoje, užtenka vieno – deklaruoti gėrio darymą. Ir tam nereikia net mąstymo. Pakanka lozungų. Kaip per sovietmetį. Anksčiau šią ideologiją – gėrio darymą liaudžiai – skambiai deklaravo viena totalitarinė partija – komunistų. Dabar šią ideologiją labai natūraliai perėmė ir skelbia dešimtys demokratinių partijų, besivadinančių skirtingais vardais. Bet procesas tas pats.
Todėl dabar yra tiek daug panašumų su sovietmečiu: visos valstybinės įstaigos veikia solidžiai, tarnautojai pasitempę ir rimtais veidais, o pati valstybinė sistema, kaip ir sovietmečiu, bejėgiškai bankrutuoja.
Sovietmečiu buvo gausiai spausdinami pinigai, kad būtų nuslėptas sistemos bankrotas. Dabar politikai valstybės vardu gausiai skolinasi, kad sistema kaip nors plūduriuotų. Mechanizmas tas pats. Ir bejėgiškumo jausmas tas pats.
Iš tikrųjų sugrįžome į tą pačią padėtį. Dėl rinkos procesų išlaisvinimo buvome trumpam ištrūkę, bet tauta savo mąstymu nepajėgė pasikeisti, todėl biurokratija nevaldomai augo, ir vėl sugrįžome į tą patį sąstingį – į solidų valstybinio sektoriaus bankrutavimą.
Kas lėmė šį procesą? Be abejo, mąstymas. Bankrotinis politinio elito mąstymas. O kita medalio pusė – sovietmečiu suformuotas ir nepakitęs visuomenės mastymas. Jei tik žmonių paklausi, ką turi daryti valdžia, išgirsi – labiau rūpintis žmonėmis. Ir taškas. Vadinasi, daryti gera. Ratas užsidaro.
Reformoms reikia mąstymo
Nežinia, kas pašnabždėjo V.Kubiliui viešųjų ryšių idėją „saulėlydis“. Bet idėja buvo veiksminga, padarė šou abu kartus: ir prieš dešimt metų, ir dabar. Nors ji beviltiškai užgeso, bet leido V.Kubiliui daugiau nei pusmetį pasirodyti reformatoriumi. Kiek tame šurmulyje buvo sąmoningos apgaulės, o kiek bejėgiškumo?
Turbūt daugiau bejėgiškumo. Ir tas V.Kubiliaus bei jo aplinkos bejėgiškumas stulbina. Jiems nekart būdavo daug lengviau priimti nepopuliarius sprendimus, galinčius prie Seimo atvesti žmonių minias, nei realiai, taip, kaip nuolat skelbė, mažinti valstybinį sektorių ir jo išlaidas. Ir dabar nemažina, nors toliau skolinsimės milijardus.
Trūksta išmanymo, ypatingo reformų plano? Deja, viskas paprasta ir paviršiuje. Vien per 2007-2008 metus valstybės tarnautojų padaugėjo penkiais tūkstančiais. Atsiverti popierius, pamatai, kur ir kiek padaugėjo, ir atleidi. Kokie dar gali būti sentimentai krizės sąlygomis? Ir taip visur: kur bebesi pirštu į valstybės sektorių, ten galima mažinti etatus, naikinti veiklos programas, kurios realiai niekuo nepagerina žmonių gyvenimo. Galima dešimtimis tūkstančių viešajame sektoriuje sumažinti tarnautojų ir nuimti tą beprasmišką naštą nuo dirbančių žmonių pečių.
Geresnis gyvenimas čia pat, sumanumu ir protu pasiekiamas. Trūksta tik vieno – mąstymo. Liūdniausia, kad jo trūksta net vadinamiesiems dešiniesiems. Jeigu jie neturi, tai kas dar gali turėti? Problema, kad ir dešinieji, ir kairieji daugybę metų mito valstybinėse tarnybose, suaugo su Sistema ir negali net psichologiškai prieš ją pakelti ranką. Tai juk Sistema Maitintoja. Iš čia tas bejėgiškumas. Iš čia tas tarnautojų, gyvenančių iš kitų darbo, tylus ir vangus sąmokslas.
Kol nepasikeis mąstymas, niekas nepasikeis. Kol nebus aiškiai mąstoma, kad valdininkas, savo tarnyboje iššvaistęs dešimt milijonų, yra toks pat nusikaltėlis kaip ir milijonų valstybei nesumokėjęs verslininkas, ir abu turi būti baudžiami – niekas nepasikeis. Nebus šalyje jėgos, kuri bent jau stabdytų biurokratinio aparato plėtrą.
Filosofas V.Radžvilas yra įžvalgiai pastebėjęs: „Mus naikina jėga, kurios nepajėgiame tiksliai įvardinti“. Taip, tai bespalvė, nepolitinė, nepastebima, į jokias grupuotes nesiburianti jėga. Tai tiesiog žmonių, įpratusių misti iš kitų darbo, visur išsikerojusi jėga, deklaruojanti gražius žodžius. Jie trokšta išgyventi. Ir plėstis. Ir kol šalyje nebus jiems rimtos priešpriešos – nebus jų siekiai vertinami kaip nusikalstami, - tol jie vis daugiau naikins tą gerovę, kurią laisvai ir sumaniai sukuria žmonės.
Žygintas KAČANAUSKAS
