Imtis mokesčių temos paskatino didelį rezonansą Lietuvoje ir už jos ribų sukėlusi Lietuvos Vyriausybės „akcija“ surinkti Privalomojo sveikatos draudimo įmokas iš bedarbių taip pat ir emigrantų. Nepulsiu į atlapus šios idėjos autoriams, tas jau daryta pakankamai, tačiau pažvelgsiu plačiau į dabarties Lietuvos mokestinę politiką: kokia ji yra, ko ja siekiama ir svarbiausia, kaip ji nulems mūsų artimiausia ir ne tokią artimą ateitį?
Kaip žinia, kovoti su krize 2008 m. gale pradėta mokesčių didinimu tiek verslui, tiek ir gyventojams, vargiai atsižvelgiant, kokias pasekmes šalies ūkiui tai gali turėti. Vyriausybė tąsyk lopė biudžetą, tačiau viena ranka lopydama kita nenorom iškasė dar gilesnę duobę šalies ūkiui. Taip pat buvo ignoruojamas, faktas, kad mokesčių politika turi užtikrinti ne tik pinigų į biudžetą surinkimą, bet taip pat ir socialinę rimtį valstybėje.
Dabar, kada jau žinoma oficiali statistika, kad tūkstančiai žmonių 2009 m. patys atsisakė individualios veiklos, Vyriausybė turėtų atsakyti, ar tą jį numatė? Ar nedarbas, kuris dabar kerta visas galimybes sparčiai išlipti iš recesijos, galėjo būti mažesnis priimant kiek kitokius sprendimus?
Kada Europos Sąjungoje oficialiai pripažįstama, kad smulkusis verslas yra potencialiai svarbiausias darbdavys visuomenėje, Lietuvos valdžia krizės akivaizdoje jam stipriau užveržia mokesčių kilpą. Kodėl? Kodėl nenorima spręsti nedarbo problemos šio sektoriaus pagalba? Juk tas nereikalauja nei investicijų, nei papildomo skolinimosi?
Kita sritis žmonių pajamos ir jų vartojimo galimybės. Vėlgi 2008 gale, kada krizė ėmė rodyti savo nagus, ir ne tik Lietuvoje, o visoje Europoje, JAV ir Rusijoje, Lietuvoje buvo pakeltas pridėtinės vertės mokestis, panaikintas sumažintas PVM tarifas maistui, vaistams, spaudai. Tuo pat metu Didžioji Britanija jį sumažino iki mažiausios leistinos ribos.
Prisiminkime, kaip PVM mokesčio lengvatas tuomet visuomenei pateikė dabartinės Vyriausybės atstovai. Tai buvo vadinama jokios realios įtakos prekių kainai mažmeninėje prekyboje neturinčia atgyvena. Tačiau PVM lengvatas maistui taiko tokios valstybės kaip Vokietija, Suomija, Švedija. Dažnai kitose ES šalyse taikomos ir lengvatos vaistams, viešajam transportui bei spaudai.
PVM pakėlimas ir lengvatų panaikinimas Lietuvoje akimirksniu pablogino situaciją šimtams tūkstančių žmonių, sumažino jų ir taip nedideles vartojimo galimybes ir nukirpo realiąsias pajamas. Šis sprendimas dar kartą smogė verslui, nes mažiau žmonių galėjo įsigyti jo prekių ir paslaugų. Netrukus paaiškėjo, kad ir biudžeto įplaukos dėka mokestinės reformos sumažėjo. Tai kas iš to išlošė?
Makroekonomikos ratui apsisukus šie pačios valdžios suduoti smūgiai žmonėms ir verslui virto vienu aukščiausiu Europos Sąjungoje ir vis dar nevaldomai tebeaugančiu nedarbo rodikliu. Neišvengiamai atėjo visų socialinių išmokų karpymai, kas lėmė tai, kad šiandien didelės dalies žmonių pajamos yra mažesnės nei jų komunaliniai mokesčiai už butą. Ir jeigu šiandien Vyriausybė giriasi sumažinusi biudžeto deficitą, tai turėtų taip pat pripažinti, kad išaugintas nedarbas netrukus tą biudžeto deficitą turėtų vėl padidinti.
Nors diplomatinėje retorikoje kitų šalių aukšti pareigūnai Lietuvos Vyriausybė ir nekritikuojama už jos mokestinę politiką, tačiau mūsiškė Vyriausybė taip pat yra linkusi nutylėti, kad daugelis ES valstybių kovoje su krize pasuko visai kitu keliu. Šiandien ir oficialiuose dokumentuose pripažįstama, kad valstybės ėmėsi gelbėti ir ginti savo verslą, nes tai padėjo stabilizuoti nedarbą, socialinę padėtį ir paskatinti viso ūkio atsigavimą.
Dabar pagalvokime kaip šiame kontekste atrodo, „akcija“ surinkti skolas už Privalomąjį sveikatos draudimą, iš bedarbių, taip pat už ES ribų studijuojančių Lietuvos studentų ir emigrantų, kada pati Vyriausybė savo veiksmais arba neveikimu paskatino ir nedarbo, ir emigracijos masto augimą? Atsakymas turbūt yra visiems aiškus ir be papildomų komentarų...
Zigmantas Balčytis yra LSDP ir Europos Parlamento narys
