Praėjusią savaitę lankiausi uždaromoje Ignalinos atominėje elektrinėje. Vizitas į šį objektą buvo neatsitiktinis - liepos viduryje čia lankysis Europos Parlamento Biudžeto kontrolės komiteto delegacija, kurios dalyviai savo akimis turės progą įvertinti elektrinės uždarymo darbų eigą ir pajausti viso Lietuvos vykdomo projekto mastą. Nuo to, kokį įspūdį susidarys Europos politikai, iš dalies priklausys ir tai, kokio ES verdikto galėsime tikėtis dėl šio projekto finansavimo lygio.
Lankydamasis Ignalinos atominėje elektrinėje negali išlikti abejingas: maždaug 1000 ha teritorijoje stūkso dešimtys masyvių pastatų, o į akis krenta šio objekto sudėtingumas: netgi uždarytoje elektrinėje nuolat dirba apie 2500 darbuotojų, specialios saugumo procedūros ir nuolatinis tikrinimas dėl užterštumo radiacija, nematyti įrenginiai, kurių vieni čia vietoje virsta metalo laužo krūva, o kiti dar tik statomi, kad pasitarnautų uždarant šį sovietų palikimą.
Negalima ignoruoti ir šio objekto įtakos regiono ekonomikai, juk Ignalinos elektrinėje dirbo absoliuti dauguma Visagino miesto gyventojų. Šio miesto socialinė-ekonominė būklė tiesiogiai priklausoma nuo Ignalinos faktoriaus, o elektrinės uždarymo projektai apima ir miesto bei jo regiono ekonominį perorientavimą. Ne veltui, Lietuvos stojimo į ES sutartyje buvo įvardinta, kad IAE uždarymas gali būti nepakeliama našta mūsų valstybei.
Vaikštant po uždaromą atominę elektrinę, daug kartų persirengiant specialiais rūbais ir nuolat kertant vidinius apsaugos pultus, supranti, kad Ignalinos atominės elektrinės uždarymo problema, nėra vien finansinio pobūdžio, nors, žinoma, šis klausimas taip pat labai opus. Vis tik pagrindinis šio klausimo vardiklis yra saugumas. Vadinkime jį radiacijos sauga ar nacionaliniu saugumu ir abiem atvejais būsime teisūs. Kalba eina apie vienintelio tokio pasaulyje branduolinės energetikos objekto uždarymą, kuriam reikalingi milžiniški resursai ir patirtis, kurios neturi niekas pasaulyje, nes dar niekam neteko ir turbūt neteks uždarinėti tokio tipo atominių reaktorių.
Šis faktas buvo pripažintas ir Europos Parlamente, kada praėjusių metų balandį balsuojant buvo patvirtintas pranešimas, kad patirties, kaip uždaryti tokio masto objektą tiesiog neegzistuoja, todėl ir šio proceso finansavimui negali būti nustatytos „lubos“. Taigi, oficialiai pripažįstama, kad vykdydami šį projektą, mes galime kliautis tik savo žiniomis ir patirtimi.
Turbūt nedaugelis žino ne tik Europos Sąjungos institucijose, tačiau ir Lietuvoje, kad Sovietų sąjungą šį objektą statė ne mūsų respublikos, o visos sąjungos reikmėms karo atveju aprūpinti Šiaurės rytinius Rusijos rajonus. Ignalinos atominė elektrinė buvo projektuojama, kaip strateginis objektas, kuris vienintelis pasaulyje galėjo veikti net ir tada, kai keičiamos branduolinio kuro kasetes. Nenutrūkstamos elektros energijos generatorius pagal projektą turėjo susidėti iš 4 branduolinių reaktorių. Laimei tik 2 iš jų buvo spėta pilnai pastatyti, nes antraip šiandien turėtume vykdyti dar sudėtingesnį elektrinės demontavimo projektą.
Dėl šios priežasties, skirtingai nuo slovakų ir bulgarų, kurie taip pat turi senų atominių elektrinių uždarymo problemą, Lietuvos atvejis yra kur kas sudėtingesnis technologiškai, natūralu, dėl to ir brangesnis bei pareikalausiantis daugiau laiko jį uždarant.
Laiko faktorius, beje, taip pat ne paskutinis šioje istorijoje. Mes negalime branduolinio objekto uždarymo vykdyti neribotą laiką, nes rizikuotume sukurti dar vieną Černobylį Europos centre. Rizikuotume ne vien savo tautos ateities kartomis, o ir viso regiono branduolinius saugumu.
Tiesa, šiandien Ignalinos uždarymo klausimas ES krypsta Lietuvai nepalankia kryptimi. Šiuo metu rengiamas EP pranešimas yra gana kritiškas mūsų atžvilgiu, o atviros kritikos iš EP narių lūpų netrūksta ir viešojoje erdvėje. Europos politikai kvestionuoja, kur dingo IAE uždarymui jau skirti pinigai, tačiau iš Ignalinos vadovo mes sužinome, kad maždaug pusė šių pinigų išleista uždarymui reikalingų pastatų ir įrengimų bei pakaitinių elektros energijos pajėgumų statyboms, o kiti pinigai bus išmokėti subrangovams tada, kada suplanuoti darbai bus pilnai priduoti eksplotacijai.
Europos Sąjungos institucijose spekuliuojama, kad esą objekto uždarymo darbai yra pasistūmėję į priekį taip menkai, kad mes nors ir šiandien galėtume atnaujinti branduolinių reaktorių darbą. Tačiau lankydamiesi atominėje elektrinėje, mes vėlgi sužinome, kad tokių galimybių nėra. Iš pirmojo reaktoriaus jau iškeltos visos 1661 branduolinio kuro kasetės, antrajame dar likę 1278 elementai. Po iškrovimo šie radioaktyvūs elementai privalės mažiausiai 5 metus būti specialiuose baseinuose, kol atauš. Kuro kasečių iš nebeveikiančių reaktorių būtų galima iškelti ir daugiau, tačiau dar nėra baigtos statybos objektų, kuriuose šie elementai galėtų saugiai laikomi. Dar viena priežastis, kodėl elektrinės darbo atnaujinti nebepavyktų yra tai, kad vienintelis fabrikas Rusijoje gaminęs specialiai Ignalinos reaktoriui pritaikytas kuro kasetes taip pat jau yra uždarytas. Todėl kaltinimai Lietuvai, kad mes spekuliuojame atominės elektrinės darbo atnaujinimu yra neteisingi. Mes niekada neketinome ir neketiname atnaujinti uždarytos jėgainės darbo.
Pagaliau, kai išgirstame Europos pareigūnų siūlymus Ignalinos dekonstravimo darbus atlikti struktūrinių fondų ir netgi žemės ūkiui skiriamų lėšų sąskaita, išlaikyti šaltus nervus darosi sunku. Akivaizdu, kad struktūrinių fondų panaudojimas šiam tikslui ne tik iškreiptų pačią šių fondų idėją, bet Lietuvos ekonominei ir socialinei perspektyvai taptu „akmeniu po kaklu“ ir ilgiems dešimtmečiams užprogramuotų mūsų atsilikimą ne tik nuo senųjų ES valstybių, bet ir nuo bendros praeities naujųjų ES šalių. Atsakant į tokias replikas, būtina prisiminti Lietuvos stojimo į ES sutarties 4 priedą, kuriame ES pripažino, jog mūsų šaliai šio objekto uždarymas būtų nepakeliama našta, todėl Sąjunga turi užtikrinti adekvatų finansavimą.
Situacija išties sudėtinga, nes Europos Komisija IAE uždarymui mums siūlo papildomai skirti 230 mln. eurų, kada realus lėšų poreikis demontavimo darbams atlikti yra apie 1,5 mlrd. eurų. Ir nors mūsų argumentai gana svarūs, ar pavyks įtikti ES pareigūnus, kad planuojamo finansavimo negalima laikyti pakankamu, lieka neaišku. Aišku viena, jog tai yra laikas, kada Lietuvos pusė turi dėti visas pastangas ir išnaudoti visas turimas galimybes, kad pavyktų įtikinti ES institucijų atstovus apie mūsų sprendžiamos problemos mastą ir jos sudėtingumą. Šiandien yra itin svarbus ir Lietuvos atstovų kalbėjimas vienu balsu, nes iki šiol iš pačių lietuvių politikų dažniau skambėjo abejonės mūsų galimybėmis išsiderėti palankiasnes IAE uždarymo finansavimo sąlygas, nei tvirti argumentai ir ryžtas.
Ignalinos atominė elektrinė niekada nebuvo Lietuvos projektas, tai buvo strateginis Sovietų sąjungos objektas, kurį paveldėjome mes kartu su Europos Sąjunga, todėl būtų nesąžininga, jeigu šią problemą spręsti turėtume daugiausia Lietuvos nacionalinio biudžeto lėšomis. Nei Lietuva, nei kita panašaus dydžio valstybė negalėtų skirti tokių sumų infrastruktūros objekto demontavimui. Juolab tokiu ekonominiu laikotarpiu, kada turime spręsti krizės padarinius ir vos pajėgiame suvaldyti biudžeto deficitą. Pagaliau, Ignalinos atominė elektrinė nėra vien finansinis klausimas, nes pernelyg uždelstas jos demontavimas gali pradėti kelti radiacinio užterštumo grėsmę ne vien Lietuvai, o visam aplinkiniam regionui.
