Klaipėdos dramos teatro aktoriui Vytautui Anužiui skambinau todėl, kad prieš daug metų man, tada dar mažai mergaitei, jis parašė tokį paprastą palinkėjimą: „Man atrodo, kad labai svarbu nors truputį idealizmo savyje išlaikyti. Kaip bebūtų sunku gyvenime, tai padeda“.
Tada nelabai supratau, ką reiškia žodis „idealizmas“, bet kažkodėl tą lapelį iki šiol išsaugojau. O Vytauto Anužio pavardė man visada primena kažką šviesaus ir doro. Gal todėl ir skambinau jam – giliai širdyje tikėdamasi, kad jis ir vėl, neprašomas, pakartos tuos žodžius. Ir pakartojo - beveik tą patį, tik kiek kitaip, rašo „Respublika“.
Teatras praranda kartą
Turbūt tik idealizmas dabar ir padeda Klaipėdos dramos teatro žmonėms kurti. Juk pats teatras jau trečius metus uždarytas remontui. Ir pabaigos dar tikrai nesimato.
„Kartais pagalvoji - na, kuriems galams reikalinga ta Kultūros ministerija, jei nėra jos valios surasti stabilaus laiko ir vietos, kur būtų galima vaidinti mūsų teatro spektaklius? Jeigu kiekvieną kartą turi susitikti ir kirstis kitų salių savininkai ir mūsų teatro vadovybė, kuri lyg ištiesusi ranką eina ir maldauja išmaldos, kad leistų vaidinti spektaklį... Tai yra nenormalu, - kalba V. Anužis. - Repetuoti dar surandame kažkokias patalpas, bet vaidinti yra tik trys galimos salės ir kiekviena jų turi savo darbų, skaitytis su mumis nenori, galima juos suprasti. Todėl ir kalbu apie tų mūsų kultūros vadų, kurie turėtų mus apginti ir mums padėti išgyventi šitą laikotarpį, poziciją“.
Skurdinti kuriantį žmogų galima iki tam tikros ribos. Paskui tai jau nebe skurdinimas, o tiesiog užmušimas, teigia V. Anužis. Tam tikrų ribų peržengti negalima. Deja, kartais atrodo, kad tos ribos taip smarkiai išbluko... „Manau, biurokratai to nesupranta, nes vadovaujančių žmonių išsilavinimas labai skurdus. Norisi tikėti, kad bus geriau, o ne blogiau, nei buvo ar galėtų būti. Gal kartais mums tiesiog pritrunka kantrybės išlaukti“, - svarsto V. Anužis.
Aktoriui, o ir visai klaipėdiečių teatro bendruomenei, apmaudu, kad taip keistai pasiskirstę šiandienos prioritetai. Juk Klaipėdos dramos teatras - vienas svarbiausių (ir ne tik pajūrio regiono) kultūros židinių - kenčia ne tik dėl „prašytojo“ vaidmens. Teatras praranda jaunąją žiūrovų kartą. Tą, kurią kaip tik dabar pamažu turėtų jaukintis, pratinti, supažindinti.
„Ta žiūrovų atkarpa jau iškrenta, tam tikros amžiaus grupės nebebus. Daug nuostolių, kurie žmogui, neišmanančiam teatro, neatrodo svarbūs. Galvoja: ką jie čia, menininkai, per daug emocionalūs, va ir šūkauja... O kaip įprastai, labiausiai nukenčia tie, kurie yra toje idealistinėje, ne materialistinėje pusėje“, - apmaudu V. Anužiui.
Išeitis visada yra
Užbėgsiu pokalbiui už akių: mums jau atsisveikinant V. Anužis prisiminė dar vieną svarbų dalyką: kai užsiveria vienas kelias, kažkur kitur pradeda tiestis kitas. Štai ir dabar aktorius dalyvauja bendrame Kauno ir Rygos dramos teatrų projekte - režisieriaus Rolando Atkočiūno statomame „Marmure“ pagal Josifo Brodskio pjesę. Taip pat stato Čechovo vodevilius su jau trečiu latvių vaidybos kursu Klaipėdos universitete.
„Tad išeičių visada yra, - nusišypso aktorius. - Kūrybinės problemos yra amžinos ir ačiū Dievui, kad jos yra. Nes jos - variklis. Ir pas mus yra daug konflikto, dramos, neigimo, nesusikalbėjimo, nesusipratimų, bet tai yra absoliučiai normalūs reiškiniai. Kitas dalykas - socialinės sąlygos, kurios įtakoja visa tai, ir dažnai labai neigiamai. Bet apie tai aš jau kalbėjau“.
Pakiltų skaudama širdimi
Savo aktorinę karjerą pradėjęs Juozo Miltinio teatre, V. Anužis vėliau išvyko mokytis į Maskvą, B. Ščiukino teatro meno institutą. O po daug metų, paklaustas, kodėl neliko ten - grįžo, prisipažino: „Negalėjau dirbti Rusijoje, nes buvau aršus patriotas“. Ar ir šiandien, kai aplink tiek daug neigimo, pykčio, nevilties, tas jausmas gali būti toks pat stiprus?
„Patriotizmas, kaip ir daugelis kitų dalykų, žmogui bręstant, keičiasi. Juk pasikeitė ir visa socialinė, nacionalinė mūsų šalies formacija, tapome nepriklausomi. Praėjusiais metais du kartus buvau Maskvoje. Pamačiau, kad ir ten daug kas pasikeitė. Teatras tapo daug atviresnis. Ten dirba Tuminas, daug kitų menininkų iš viso pasaulio. Pavasarį buvau Meksikoje, skaičiau pranešimą apie savo darbo metodiką ir supratau, kiek daug esu išsinešęs iš rusų teatrinės mokyklos ir kaip tai vertina tarptautinė publika, - dėsto aktorius. - Todėl ir patriotizmo jausmas susimaišo su dėkingumu tai šaliai, kur mokeisi ir gavai pagrindus“.
Klausiu kitaip: ar būtų lengva šiandien išvažiuoti iš Lietuvos? V. Anužis sako, kad išvažiuoti galėtų tik, jei pajustų, jog jis ir jo darbas yra nereikalingas. „Tada pakiltum, bet ne su džiaugsmu, o su skaudama širdimi“, - prisipažįsta aktorius.
Mažesnės kultūros sostinės
O palikti beveik gimtuoju tapusį miestą - Klaipėdą, ar galėtų? Juk kažkada yra sakęs ir tai, kad iš Maskvos važiuoti į Vilnių būtų buvusi didelė idealų išdavystė.
„Čia buvo tuomet, kai dar vaidinau studijoje pas Miltinį. Tas laikas, kai Panevėžio teatras buvo visai kitaip vertinamas. Jis buvo kitoks, jo statusas buvo aukštesnis. Tai žinodami ir būdami Miltinio mokiniai, mes ignoravome viską aplinkui. Mums atrodė, kad Konservatorijos auklėtiniai viską smarkiai pervaidina, o Akademiniame teatre - siaubingas apsimetinėjimas, neteisybė, - juokiasi V. Anužis. - Ignoruodami buvome labai nuoširdūs. Vis dėlto į Vilnių nevažinėjo iš visos Sąjungos žiūrėti spektaklių. Važiavo į Panevėžį - žiūrėti šio miesto garsiųjų spektaklių ir aktorių“.
Tai gal reikėjo Klaipėdą ar kitą mažesnį miestą, ne Vilnių, skelbti Europos kultūros sostine? Gal tai būtų stipresnis impulsas stiebtis į viršų ir rezultatas būtų labiau apčiuopiamas?
„Kodėl gi ne? Kaip miesto patriotas visada lygini - ar tai galėtų vykti pas mus? Juk pajėgos iš tikrųjų yra pakankamai galingos - ir muzikoje, ir choreografijoje, ir teatro mene. O ir šiaip Klaipėdos kultūrinė erdvė turbūt yra antroji po Vilniaus, - svarsto V. Anužis. - Sujudintos ne sostinės miesto ambicijos gali duoti labai įdomų ir gerą rezultatą. Tuo labiau, kad yra kūrybinės pajėgos, ne tik ambicijos“.
Pinigai ir dėkingumas
Pasirinkdamas teatrą, sako V. Anužis, tu žinai, kad labai daug neturėsi.
„Bet dažnai savo studentams sakau tokią paprastą frazę: „Yra dalykų,brangesnių už pinigus“. Mano nuomone, tai labai svarbu. Jei tuo tiki, tai išsprendžia daug dalykų“.
Kartu jau du dešimtmečius dirbantys Vytautas jo žmona Velta Anužiai savo mokiniams stengiasi priminti ir tai, kaip svarbu išgyventi kiekvieną dieną. „Juk ir Mačernio eilėraštyje sakoma: „O kiti kasdien gimsta ir miršta...“ Jei nugyveni kiekvieną dieną kaip visą savo gyvenimą, tada turbūt eini teisingu keliu“, - svarsto V. Anužis ir staiga prisimena dar vieną svarbią savybę - dėkingumą. „Tai taip pat labai svarbi, tik truputį primiršta sąvoka. Jei žmogus dėkingas, ji yra teisingas. Juk „chamas“ negali būti dėkingas. Tai tokia moralinė sąvoka, išsprendžianti daug negerų dalykų, kurie dedasi aplinkui“.
Algė Ramanauskaitė
