Žemės ūkio verslas vilioja ne vieną, ypač kai pamatoma, kokia sėkmė lydi nuosekliai šioje srityje dirbančius ūkininkus. Itin patraukli šiuo metu atrodo avininkystė. Apsilankiusieji Giedriaus Prakapavičiaus ūkyje vykusioje pirmojoje Lietuvoje avininkystės parodoje įsitikino, kad jei atkakliai siekiama tikslo, nebaisios jokios kliūtys.
Pradėjo nuo penkių avių
Molėtų rajone ūkininkaujantis G.Prakapavičius yra iš tų žmonių, kurie niekada nekeikia valdžios ir neieško kaltų. Gyventi kaime jis svajojo nuo vaikystės, nes vasaras leisdavo pas senelius, padėjo jam atlikti visus ūkio darbus, turėjo net savo arklį. Jis visada pabrėžia, kad geriau nei kaime būti negali. Pradėjęs ūkininkauti nuo penkių Romanovo veislės avių beveik po 15 metų jis jau turėjo 2 150 avių bandą. Iš Jonavos kilęs ūkininkas avininkyste pradėjo verstis prie Inturkės įsigijęs žemės ir buvusio kolūkio pastatų. 2002 m. jis pirmas į Lietuvą iš Lenkijos įvežė anglų mėsines Sufolkų veislės avis – 30 avių ir du avinus, nes išsiaiškino, kad jas auginti daug geriau nei Romanovo
veislės avis. Vyras įsitikinęs, kad ši veislė tinka mūsų klimatui, tad vėliau dar papildė bandą.
„Sufolkų avys yra mėsinio tipo, ši veislė išvesta Pietryčių Anglijoje, Sufolko grafystėje, mišrinant vietines Norfolkų raguotąsias avis su Sautdaunų avinais. Sufolkų avys yra stambios, labai juoda bevilne iki paausių galva ir bevilnėmis kojomis, – aiškino ūkininkas. – Jos labai judrios ir ištvermingos. 100 ėriavedžių pirmais metais atveda 125–140 ėriukų, antrais metais 140–170 ėriukų. Ką tik atvesto ėriuko svoris būna 4,5–6,5 kg. Pasitaiko ir dvynukų, tačiau jų svoris būna šiek tiek mažesnis, t. y. jis siekia 3,5–5,5 kg. Paros ėriukų prieaugis gali būti 400–450 g. Jau 3 mėnesių nupenėti ėriukai sveria 30–35 kg, jų skerdenos išeiga – 52 proc.“
Nors Sufolkų veislės avys gerai prisitaiko prie įvairių klimato sąlygų, pasak ūkininko, jas būtina šerti visaverčiu pašaru. Subrendę avinai sveria 120–160 kg, būna ir sveriančių iki 200 kg, o ėriavedžių svoris – 80–100 kg. Nuo šių avių prikerpama 3,5–6 kg 7–9 cm ilgio baltos vilnos. „Prieš dešimt metų nebuvo kur dėti avių vilnos, mėsa irgi nebuvo paklausi, o dabar tos problemos nebėra. Paskerdus gyvulį sunaudojama viskas“, – sakė G.Prakapavičius.
Išskirtinė avių veislė
Taigi turėdamas ant kojų pastatytą verslą, sėkmingai prekiaudamas paklausia aviena, kitas ūkininkas gyventų ir nesuktų sau galvos. Tačiau tik ne G.Prakapavičius. Po ilgo pasiruošimo, kelių kelionių į užsienį, informacijos rinkimo internete šį pavasarį jis iš Prancūzijos atsivežė 150 pieninių Lacone
veislės avių. „Šios veislės avys – ypatingos. Prancūzijos Rokforo provincijoje būtent iš jų primelžiamo pieno jau kelis šimtmečius gaminamas garsusis pelėsinis sūris, – pasakojo ūkininkas.
– Esmė ta, kad šios veislės selekcijai valstybė skiria labai daug lėšų. 1960 m. iš vienos Lacone avies buvo primelžiama 60 l pieno, o dabar – 300 l.“ Už vieną avelę G.Prakapavičius mokėjo 205 eurus, o už veislinį aviną – 700 eurų. Nuvažiavę prie bandos įsitikinome, kad Lacone avys ypač jaukios ir prieraišios. Ūkininkas džiaugėsi, kad kol kas nė viena iš jų nekrito, nors prisitaikyti kitoje šalyje gyvuliams buvo išbandymas. „Jos niekada nebuvo mačiusios žolės, buvo šeriamos kombinuotaisiais pašarais. Dabar gyvena taip, kaip turi gyventi visos avys: ganosi ekologiškoje pievoje, kvėpuoja švariu Molėtų krašto oru. Bet svarbiausia – yra mylimos“, – pasakojo į avių aptvarą įlipęs ūkininkas.
Avys kramtė jo guminių aulus, tampė rūbus, kišo galvas po pažastimis. Tiesa, reikia paminėti, kad prieš porą metų viename interviu ūkininkas jau kalbėjo apie pienines avis, bet žadėjo jas laikyti ne anksčiau nei po penkerių metų.
Gyvulių nekankins
Nusipirkęs tvartų kompleksą ir mechanines dirbtuves G.Prakapavičius vėliau pasinaudojo ES parama ir įsigijo traktorių, plūgus, kultivatorių. Praėjusiais metais įsirengė skerdyklą taip pat pasinaudodamas Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos parama.
Dabar didžiausias ūkininko rūpestis – pasistatyti sūrinę, įrengti melžimo liniją, nes netrukus nupirktos avys bus sukergtos, o balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje po tvartus jau laigys ėriukai. Ūkininkas yra pateikęs paraišką paramai gauti, tačiau net jei ir nebus ji skirta, darys ką sumanęs. „Ėriukus prie ėriavedžių laikysime 3 mėnesius. Neketinu kankinti gyvulių. Mačiau, kaip elgiamasi su pieninėmis Ostfryzų veislės avimis, kai ką tik atvesti ėriukai jau pirmą dieną atskiriami nuo avių, kad visas pienas būtų panaudojamas gamybai. Žinau, kad taikant tokį nehumanišką metodą iš vienos Ostfryzų avies primelžiama iki 1 000 l pieno. Mano manymu, tai yra žiauru. Aš taip negaliu daryti“, – tikino G.Prakapavičius.
Kai avys pradeda ėriuotis, Giedriui talkininkauja žmona Birutė. Mieste gimusi ir augusi moteris palaiko visus vyro sumanymus ir tikino grįžti į miestą jau nenorinti. Pora netrukus pradės nuosavo namo statybas, kad pro jo langus matytų savo avių bandas, besiganančiais ant žalių Molėtų krašto kalvų.
Reklamos nereikia
Daugumą pašarų ūkininkas pasigamina savo ūkyje. Kiekvienais metais įsėja ganyklų plotus, kad jo gyvuliai ėstų visavertį pašarą. Jis sakė, kad avys nuėda žolę labai žemai, todėl būtina įsėti baltųjų dobiliukų. G.Prakapavičiaus ūkis – ekologinis, tad jis turi laikytis griežtų ekologiniams ūkiams keliamų reikalavimų. Tačiau tikino, kad tai daryti nesunku, jei pats vadovaujiesi tokia filosofija. Kartą per metus ir dažniau atvažiuojantys tikrintojai iš „Ekoagros“ G.Prakapavičiui baimės nekelia, nes ūkyje, kaip sakoma, tvarka – lyg bažnyčioje. Perkantieji jo ūkio produkcijos seniai įvertino jos kokybę, tad reklamuotis nereikia. Vienas avienos kilogramas perkant ją iš ūkininko kiemo kainuoja apie 20 Lt. Prekybos centruose šios mėsos kaina išauga iki 30 Lt. Ėriena dar brangesnė. Iš vienos avies gaunama 30–40 kg mėsos. Taigi, mėsa brangi, verslas pelningas, bet G.Prakapavičius mąsto kitaip.
„Jei man rūpėtų tik pelnas, gyvenčiau ramiai, daryčiau tai, ką moku, ir tiek. Tačiau man taip neįdomu. Mėgstu daryti ką nors nauja, eiti pirmyn“, – uždegančiai kalbėjo pašnekovas.
Pasak jo, retas geba pagaminti tikrą avies sūrį. Ūkininkas ne kartą matė parduodant gaminius, į kuriuos išlavintą skonį ir supratimą turintis prancūzas net nežiūrėtų. O lietuvaičiai moka didelius pinigus ir įsivaizduoja valgantys delikatesą.
Įdomu
Lietuvos avių augintojų asociacijos duomenimis, Lietuvoje auginamos 31 veislės avys. Iš lietuviškų veislių paplitusios Lietuvos juodgalvės (apie 28 tūkst.) ir vietinės šiurkščiavilnės (22 tūkst.). Visos kitos veislės į šalį įvežtos iš kitų kraštų.
Populiariausios veislės: Romanovo (18 tūkst.), Sufolkų (apie 5 tūkst.). Kiek mažiau auginama Vokietijos juodgalvių, baltagalvių bei merinosų, prekosų, Berišon diušer, mėsinių merinosų, viltšyrhornų, tekselių, Lenkijos žemunų, Ostfryzų, Šarolė, Oksfordo žemumų, škudžių ir kitų veislių avių. Rečiausios veislės, kurių yra tik po kelis egzempliorius, yra Koburgo lapinės, Jakobo, Kveslando salos, Kerry Hill bei Gotlando avys. Lietuvoje 5,7 tūkst. ūkininkų jau turi beveik 100 tūkst. avių. Avininkystės produkcijos paklausa nuolat auga.
Nijolė BARONIENĖ