XX amžiuje žmonės taip pat švęsdavo šventes. Beveik visų švenčių tikslas būdavo, kas pirmas nukris po stalu.
Vestuvės
Pavyzdžiui, kolūkiečiai taip švęsdavo savo vaikų vestuves: pasikviesdavo tris šimtus žmonių (nes kaimynas, tekindamas savo dukterį, buvo pasikvietęs 250 žmonių), susodindavo tuos žmones prie ilgų stalų ant neobliuotų suolų (kad rakščių į minkštąsias prilįstų) ir liepdavo dainuoti. Svečiai neturėdavo muzikinės klausos, todėl sėdėdavo ir tylėdami spoksodavo vieni į kitus. Ir taip iki ryto, kol kuris nors neištverdavo ir nukrisdavo po stalu. Tada visi svečiai labai apsidžiaugdavo ir rėkdavo „Ožys ožys, jaunikis ožys“. Jaunikis supykdavo, voždavo nuotakai per snukį ir eidavo į jaują dulkinti avelių, nes tais laikais visi lietuviai buvo gyvulininkystės ūkio darbuotojai bei žemdirbiai.
Stiklinė vandens
Tai su vestuvių papročiais susijęs reiškinys. Kai jaunuoliai pajusdavo, kad jie vienas kitą traukia lytiškai (tai yra, gyvuliškai), tada tėvai atlikdavo ir moralinį tęstą. Kadangi žmonės dvidešimtajame amžiuje tuokdavosi ne vien dėl gyvuliškų instinktų patenkinimo, jie tuokdavosi dar ir dėl to, kad senatvėje būtų šalia žmogus, kuris paduos stiklinę vandens, kai prelegentas jau gulės mirties patale. Taigi vaikinas ir mergina paeiliui, stebint tėvams ir visai giminei (Lietuvoj tai būdavo apytikriai apie 250-300 žmonių – tetos, dėdės, pusbroliai, pusseserės, seneliai, komjaunimo sekretoriai, komunistinio darbo spartuoliai, kokia nors kekšė iš pionierių organizacijos, profsąjungos, saugumo ir kt.) laikydavo rankoje ištiestą stiklinę (200 gr.) su vandeniu. Jeigu pretendentai išlaikydavo stiklinę po tris valandas neišliedami bei lašo, tokiems tėvai ir visa giminė leisdavo tuoktis. Jeigu ne – nuplakdavo rykštėmis ir liepdavo grįžti prie traktoriaus vairo.
Vienas narsuolis mėgino išlaikyti stiklinę vandens ant ištiesto penio, bet ištvėrė tiktai pusvalandį ir buvo visos giminės išjuoktas.
Štai todėl praėjusiame amžiuje imta kalbėti apie demografinę duobę, nors iš tikrųjų galvoje turėta stiklinė vandens.
Demonstracijos
Dar būdavo šventės, kurių proga vykdavo demonstracijos. Būdavo, seni supuvę komunistai stovi tribūnoje (tokia dėžė iš lentų, labai primenanti lauko išvietę) ir mosuoja ranka pro šalį einantiems darbo žmonėms ir inteligentijai, kuri demonstruodavo savo tyliąją rezistenciją, o darbo liaudis – savo bukaprotiškumą. Pademonstruodavo pademonstruodavo, tada proletariatas ir inteligentija nueidavo į alaus lariokus ir ten ilgai vieni į kitus žiūrėdavo, kol proletariatas neištverdavo ir rėždavo inteligentijai į marmuzę, o inteligentija sklandžiai griūdavo po stalu ir tai vadindavosi palaužtu pasipriešinimu.
Kovo 8-sios šventė
Dar būdavo Kovo aštuntosios šventė, nes tais laikais moterys buvo laikomos durnėmis, ir joms buvo skirta tik viena švenčių diena per visus metus. Vyrai tą dieną gerdavo tiktai odekoloną, kad jiems iš burnos nedvoktų mėšlu, ir dar vyrai būtinai nupirkdavo žmonoms raudoną gvazdiką ir saldainių „Irisas“ kurie nešami kišenėje aptirpdavo ir popierėlis taip įsigerdavo į saldumyno kūną, kad moterys verkdavo dėl savo sunkios dalios prie krūvos nešvarių vyro kojinių ir kramtydavo irisus kartu su popieriumi. Tokiu būdu buvo išrasta medžiaga papjė mašė, kažkuo panaši į papamobilį, kuriuo važinėdavo visi papos, o mamos nevažinėdavo, nes, kaip minėta, jos XX amžiuje laikytos durnėmis. Ir tik XXI amžiuje kiekvienas durnius ėmė važinėt automobiliais, o anksčiau būdavo tvarka ir teisingumo jausmas.
Kol moteris sėdėdavo prie nešvarių kojinių krūvos, vyras sėdėdavo virtuvėj vien tik su maike ir triusikais (tokia komunizmo statytojo laisvalaikio aprangos forma), kumšiu daužydamas stalą reikalaudavo sriubos, o paėdęs sriubos krisdavo po stalu ir moteris galėdavo pasidžiaugti tyloje jo parneštu gvazdiku.
Tačiau toje tyloje pamažu gilią šaknį ėmė knisti moteriška šovinistinė kiaulė, kuri nusprendė, kad vyrai yra menkesnė lytis, nei moterys, ir kad jie gali būti naudojami tik kaip veisliniai patinai (ir tai ne visi); štai tada dauguma vyrų virto pederastais, ėmė auginti ilgus plaukus, dėvėjo bobiškas kelnes, bobiškus marškinius su gėlytėm, vadindavo save Gėjų vaikais ir gausiai vartodavo LSD, kad nematytų viso šio košmaro, kuris vadinasi moterų emancipacija.
Karių diena
Vasario 23-čią tarybiniais laikais vyrai švęsdavo Raudonosios armijos dieną. Jie susirinkdavo uždarose patalpose, kurios dažnai būdavo net po žeme, tai yra rūsiuose ir pusrūsiuose, ir ilgai sėdėdavo prie stalų, žiūrėdami vieni į kitus, kol vienas po kito krisdavo po stalais. Indas Mahatma Ghandis, sužinojęs apie šį būdą, pritaikė jį kovai su kolonistais ir pavadino pasyviuoju pasipriešinimu.
Naujieji Metai
Naujųjų Metų anais laikais beveik niekas nešvęsdavo, nes nesulaukdavo dvyliktos. Šis laikinas atminties praradimo sindromas netgi buvo pavadintas Bermudų trikampiu. Kodėl trikampis, nelabai aišku, gal dėl to, kad anais laikais buvo labai mėgiamas meilės trikampis, tai yra, įprotis miegoti su viršininko žmona.
Taigi, susėda būdavo žmonės prie stalo, ketindami pasitikti Naujuosius Metus, ima bermudintis, kai tik priartėja dvylikta valanda, staiga visi krenta po stalu, o kai atsibunda, jau būna po pirmos. Kai kuriuos Bermudų trikampis teleportuodavo net keliomis valandomis į priekį, o būdavo piliečių, kurie atsitokėdavo apskritai po Naujų Metų praėjus keletui parų, ir atsibusdavo ne namie, o pas Zoją arba babą Krauzę, kuri gyveno prie Nemenčinės plento ir šnapsu prekiaudavo iš po skverno.
Joninės
Užtat visi lietuviai labai švęsdavo Jonines. Tai tokia šventė, kai nakties beveik nebūna, nes būna labai šviesu, tačiau lietuviai kažkodėl kaip tik tą naktį degina laužus, o ilgiausią naktį žiemą, kai diena beveik visai neišaušta, nieko nedegina, tik sėdi ir depresuoja iltis iškišę.
Joninės labai linksma šventė. Kadangi automobilių tais laikais būdavo nedaug, tai po Joninių visi jie likdavo be ratų, nes lietuviai nuimdavo padangas nuo visų automobilių, sukraudavo didelius laužus ir ilgai žiūrėdavo į juodus, dangun kylančius dūmų stulpus, kol nuo to žiūrėjimo daugeliui apsisukdavo galva, jie apsivemdavo, o tada griūdavo be sąmonės po stalu ir miegodavo iki ryto, kol kokios nors avys arba pempės pažadindavo juos klaikiu bliovimu.
Tiesa, jeigu padangų būdavo mažai, tai lietuviai dar padegdavo vieną kitą klojimą, vieną kitą vėjo malūną, nes tais laikais miltus ir elektrą lietuviai gaudavo iš vėju varomų aparatų, arba supleškindavo kokio nors komunisto namus, kad tas bledyna neriestų per daug nosies, bet šiaip visi buvo draugiški ir snukius vieni kitiems daužydavo tiktai kumščiais arba kokiais nors lenciūgais, o apie tokias kvailystes kaip beisbolo lazda niekas nė pagalvot nepagalvodavo, nes gerumas ir artimo meilė buvo svarbiausia.
Švenčių muzika
Tai laikais per visas šventes, net per demonstracijas, kuriose žmonės demonstruodavo savo asiliškumą, grodavo tiktai AC/DC arba Nazareth ir Sex Pistols. Jeigu kas nors užtraukdavo „Skinsiu raudoną rožę..“ arba „Stovi malūnas prie kelio...“, tokiems tipams tuoj pat būdavo užčiaupiama burna. O tokių muzikos silpnapročių kaip „Delfinai“, „B‘Avarija“, „Geltona“, „Žalia“ ar „Raudona“ apskritai nebūdavo, nes žmonės turėjo skonio padorumo, ir visokios kapelos „Duokim garo“ ar „Grok, Jurgeli“ atsirado tiktai XXI amžiuje dėl niekingos postmodernizmo įtakos ir kapitalistinių grimasų.
XX amžiuje žmonės mokėjo linksmintis, būdavo dvasingi ir draugiški, o dabar visiems rūpi tik pinigai ir visokios apkalbos.