Castoras ir Polluxas, du amžinai jauni pusdieviai, šaiposi iš gražiausio tautos žiedo – Lietuvos jaunimo.
Jie teigia, kad Sąjūdžio seniams jaunimas buvo tik „mėsa po tankų vikšrais“, o 1972 m. Kauno jaunimo maištas primena pavėluotą lavono pirstelėjimą, prognozuoja, kad bent kiek rimtesnių pokyčių jaunimo gyvenime reikia laukti tik 2011-aisiais...
Castor: Tėvelis Freudas sakė, kad jaunas žmogus yra apimtas Edipo komplekso, kuris nukreiptas prieš pačius artimiausius „senius“: pif paf – tėvą, trach tararach – motiną... O kaip Edipo kompleksas veikia ne atskiro žmogaus, o visuomenės atveju? Pavyzdžiui, pif paf – vyriausybę, trach tararach – valdžią! Ar žmonijos istorija žino pavyzdžių, kai jaunuomenė sukildavo maištui prieš valdžioje esančią senuomenę ir ją „patvarkydavo“?
Pollux: Istorijoje, ypač modernybėje, tokių pavyzdžių išties gausu. Jau nuo Anglijos ir Didžiosios Prancūzijos revoliucijų maištingas jaunimas veiksmingai „patvarkydavo“ esamą „senių“ tvarką arba spjaudavo į ją ir kurdavo naujas utopijas. XX amžiuje senelis Freudas ir jo mokiniai (ne be nuožmiojo Nietzsche‘s ir barzdylos Marxo pagalbos) užvirė tikrą košę – jaunimas suprato, kad laimės tik atmetęs atgyvenusius moralinius nuostatus ir pradėjęs seksualinę revoliuciją. Ir pradėjo... Tikra revoliucija įmanoma tik tada, kai pasikeitimų žmogus ne trokšta ar nori, o tiesiog kūniškai geidžia. Ten kur nebuvo seksualinės revoliucijos, laimėjo kontrrevoliucija su visokiais ATgimimais ir ATkūrimais.
Kalbant rimčiau, dabar susiduriame su daug šlykštesne, nei senasis režimas, naująja tvarka. Jei senoji tvarka egzistavo kaip kalėjimas, mokykla ar totalitarinė valstybė, kur norėdamas išvengti įstatymo botago, privalėjai nekalbėti garsiai, o galvoti galėjai bet ką, tai naujoji tvarka pajungia tavo instinktus, tave visą. Jaunimui atrodo, kad edipinė prievarta dingo. Kur jau! Dabartinis jaunimo tėvas yra Darbas, o mama – Laisvoji rinka. Neužmirškime ir pamotės raganos – Didžiosios krizės.
Pranykus senajai šeimos hegemonijai, jaunimas apgaudinėja save iliuzine laisve. Naujasis gyvenimo būdas baisesnis už bet kokį tironą – jis dulkina visą parą išnaudotojams dirbantį jaunimą, apvaginėja studentus, spardo bedarbius, gniuždo žmones, ištroškusius kūrybinės laisvės, įtraukia į hierarchijos pinkles jaunus karjeristus, pudrina smegenis auksiniam supermarketų ir klubų jaunimėliui. Be to, šiuolaikinis gyvenimas pilnas sadomazochistinių prietarų, o visa šiuolaikinė sistema – tai impotentas, nuvytusiom akim stebintis tave per slaptos kameros akutę. Todėl taip ir gniaužiasi kumščiai žiūrint į su viskuo susitaikiusius jaunimo atstovus, kurie taip nemyli gyvenimo, kad jį aukoja karjerai, prabangai ir kitoms apgailėtinoms šiuolaikinės visuomenės vertybėms.
Castor: 1968-aisiais radikalus Vakarų Europos jaunimėlis kovojo barikadose, o laisvalaikiu skaitinėjo Mao „Raudonąją knygelę“. Gal jie nieko nežinojo apie raudonųjų Kinijos maoistų terorą prieš vyresniuosius?
Pollux: Žinojo, žinojo, ir nuėjo dar toliau. Kinijoje Mao pasinaudojo kultūrine revoliucija ir dar stipriau suveržė valdinių apynasrį. Tuo tarpu Vakaruose – Paryžiuje, San Franciske, Vudstoke – kultūrinė revoliucija virto tikru muzikos, chaoso, neribotos laisvės ir meilės festivaliu. Jie buvo tikri prieš edipinę prievartą sukilę teroristai, terorizavę ne tik tėvelio Supermarketo ir motinos Bažnyčios vaikučius, bet ir pačią iškrypusią tradiciją, jos dogmas bei tabu. Bet paskui žavieji utopistai viską pamiršo, atsivertė į vartotojų tikėjimą, ir kapitalizmas juos ryte prarijo kartu su visais kartų konfliktais. Dabar jie laimingi kuria dogmas ir tabu savo atžaloms. Kaip sakė rusų dainininkas Jegoras Letovas, viskas pagal planą.
Castor: Daugelis mano, kad masinis jaunimo pasipriešinimas sustojo po XX a. 7-ojo dešimtmečio Paryžiaus studentų revoliucijos, kurios pralaimėjimas sušiko visą reikalą. Kiek studentų mestų akmenų nuskriejo į policininkų pusę per pastaruosius 40 metų?
Pollux: Laimė, judėjimas išliko, nes išliko budrių žmonių, suvokiančių, kad edipinė prievarta niekur nepradingo. Prisiminkime įniršusius aštuntojo dešimtmečio pankus, jaunus italų darbininkus, pergudravusius sistemą, prisiminkime Meksikos kovotojus zapatistus, Sietlo ir Genujos antiglobalistus, Italijos ir Prancūzijos imigrantus, pažvelkime į naujienų portaluose mirgančias Italijos universitetų studentų eitynių nuotraukas. Ir jaunimas eina ne vienas, įniršis dažnai apima ir jų tėvus, susidūrusius su tikru kapitalistiniu gyvenimo būdu, kuris yra ne kas kita, kaip permanentinė krizė.
Castor: Visuomenėje vyrauja stereotipas, kad šiandieninis Lietuvos jaunimas – apatiškas, be iniciatyvos, apolitiškas, netgi asocialus. Bet smetonmečio bernai, suvažiavę iš kaimų į Kauną, mokėjo ne tik bonką išlaužt ir mergą užlaužt. Juk 1926 m. studentų demonstracija turėjo tokią griaunamąją jėgą, kad po jos mūsų šalyje įsitvirtino „aksominio fašizmo“ laikai...
Pollux: Taip, tarpukario Lietuva išlieka mūsų istorijos kūno drovumo ir gėdos zona. Toje istorijoje iš tikrųjų tiek pavojingų siužetų, kad nors filmus kurk... Patriarchalinėse šeimose augusių kaimiečių baimė prieš tėvus peraugdavo į policijos ir saugumo baimę, ištarus laisvą žodį grėsė kalėjimų grotos, tačiau tai laisvų sielų nenuramino – būta ir pasikėsinimų į fašistų vadus, ir laisvos, nesuvaržytos spaudos. Jei kokie nors tautininkai ar komunistai taip ir nesugebėjo sugriauti savo viduje tūnančių stabų, juos tikrai sugriovė eserai ir antifašistai. Jie paliko vertingų pamokų ir dabar gyvenimą mylintiems žmonėms.
O be to – buvo ypatingų meilės istorijų, tokių kaip Kazio Borutos, visai kitokių nei eilinė prieškario situacija: kaimo magdė išvyksta į miestą, „suvynioja“ turtingą miesto jurgį ir abu laimingai pranyksta buržujiškame rojuje. Panašūs dalykai vyksta ir dabar, kai jaunimo nekaltybę atima ne pornografija, ankstyvos cigaretės ir pirmas seksas, o pareigingas darbas, reginiai supermarkete ir muilo operų verti ateities scenarijai.
Castor: Man atrodo, kad tu pernelyg optimistiškai nusiteikęs lietuviško jaunimėlio atžvilgiu. Praėjusį šimtmetį Lietuvoje įvyko bent du dideli studentų bruzdėjimai, kurie turėjo ypatingą reikšmę to meto politiniams įvykiams. Tai 1926 m. lapkričio 21 d. Kauno studentų susirėmimai su policija, tiesiogiai prisidėję prie 1926 m. gruodžio 17 d. karinio perversmo, ir 1972 m. gegužės 18-19 d. politinės demonstracijos – vienos masiškiausių Sovietų Sąjungoje.
Deja, Lietuvos jaunimas dažnai pasirodydavo itin reakcingas ir valdžios inspiruotais pseudomaištavimais tiesiogiai prisidėdavo prie dešiniųjų konservatorių triumfo. 1926 m. lapkričio demonstraciją „prieš Lietuvos lenkinimą“ surengė ultradešinieji ateitininkai ir neolituanai. Kai valdžia neleido žygiuoti į Karo muziejaus sodelį, jie, giedodami Lietuvos himną, ėmė veržtis pirmyn. Buvo iškviestas raitosios policijos rezervas, policija studentus daužė guminėmis lazdomis, minia buvo išvaikyta, o keliolika studentų – suimti. Nepamatuota policijos prievarta tuojau pat pasinaudojo nacionalistinės jėgos, iškėlusios lozungą „Lietuvoje mušami patriotai”. Taip buvo sukelta bolševizmo pavojaus isterija, kuri leido imtis konkrečių veiksmų. Tyliai pritariant tautinės propagandos apsvaigintai Lietuvos visuomenei, nedidelė ultraradikalių politikierių ir karininkų grupelė 1926 m. gruodžio 17 d. įvykdė karinį Lietuvos valstybės perversmą. Studentai ne tik išprovokavo autoritarinės diktatūros įsigalėjimą Lietuvoje, bet ir patys aktyviai dalyvavo perversmo veiksmuose. Ateitininkai su neolituanais, vadovaujami kelių karininkų, pučo naktį užėmė Kauno paštą ir centrinę telefono-telegrafo stotį. Tam tikrais požymiais minėtoji Kauno ultradešiniųjų studentų demonstracija buvo labai panaši į 2008 m. kovo 11 d. vykusias neonacių eitynes Gedimino prospektu, tik be pučo.
Kalbant apie taip plačiai „išpijarintą“ R. Kalantos susideginimą ir jaunimo bruzdėjimus 1972 m. gegužę, reikia iš karto pabrėžti, kad jie reikšmingi tik žvelgiant iš varlės perspektyvos. Nė viena iš šio maišto apraiškų nė iš tolo negali prilygti 1968 metų Europos megapolių studentų revoliucijai. Tais legendiniais metais buvo sukilęs visas Europos jaunimas: Paryžiuje ir Berlyne jie vertė kapitalistų valdžią, Prahoje – komunistų. Ir nedaug trūko, kad būtų laimėję. Tačiau Paryžiuje jie neatsilaikė prieš generolo de Gaulle vadovaujamas CRS pajėgas ir prisitaikėlišką „viduriniąją klasę“, o Prahoje – prieš generalisimo Brežnevo tankus. 1968-ųjų pabaigoje jaunimo revoliucija jau buvo numarinta. Tokiame kontekste Lietuvos įvykius galima prilyginti nebent 4 metais pavėlavusiam lavono pirstelėjimui...
Kai kurie vietiniai „puikaus naujo pasaulio“ istorikai bando sureikšminti jaunimo indėlį į 1988-1991 m. tautinę Sąjūdžio revoliuciją. Jie teigia, kad šiame nacionalinio išsivadavimo judėjime mažne pirmuoju smuiku grojo jaunimas. Bet juk visi žino, kad Sąjūdį sugalvojo senukai, jie jam ir vadovavo. O drąsus jaunimėlis konservatyviems Sąjūdžio vadams buvo reikalingas tik kaip mėsa po tankų vikšrais...
Smetonos laikais sumeistrauta ir Sąjūdžio laikais restauruota Lietuvos valstybės valtis ir šiandien išlieka smarkiai pakrypusi į dešinę. Jei politinio isteblišmento liūne, po kurį ji plaukioja, ir sužvilga kokia nauja jauna žuvelė, tai būtinai koks nors rėksnys u(lt)rapatriotas arba radikalus neoliberalas. Nieko naujo. Avys gimdo avis, o sistema atgamina pati save. Toks gamtos dėsnis.
Pollux: Ar manai, kad visas jaunimas yra toks beviltiškai iškrypęs? Man tenka sutikti daug jaunų žmonių, kurie lyg ir norėtų maištauti, tik jiems labai dažnai sunku prasižioti ir be baimės, tarsi Meksikos zapatistų partizanams, surikti „Ya basta!“. Ką daryti tokiam sutrikusiam jaunimui – be laiko žudytis, lįsti į pogrindžio slėptuvę ar eiti į gatvę su transparantais?
Castor: Siūlau nusižudyti pogrindžio slėptuvėje užsiklojus transparantu, cha cha cha... Žvelgiu į dabartinį jaunimą itin skeptiškai, pesimistiškai ir nihilistiškai. Ex nihilo nihil fit. Apie maištavimą reikia mąstyti iš deramo atstumo ir naudoti kartų kategorijas. Gudrūs sociologai jau seniai pastebėjo žmonių visuomenės vystymosi cikliškumą – ciklas paprastai užsitęsia vieną žmogaus reprodukcinį periodą, t.y. 20 metų. Įvykus staigiam sociumo pokyčiui (pvz., Sąjūdžiui), kokių nors permainų gali tikėtis tik po 20 metų, t.y. tada, kai užaugs nauja karta, kuri ims radikaliai maištauti prieš tėvų sukurtą pasenusią sistemą.
Tarkim, 1990 m. vasario 16 d. pagal dar nepriimtą Šeimos koncepciją susituokė tūlas Kęstutis ir tūla Birutė, o 1991 m. kovo 11 d. Dievas jiems padovanojo kūdikėlį. Tarkim, Vytautėlį. Jis augo ir lytiškai brendo pačioje laisviausioje ir nepriklausomiausioje šalyje, kokioje tik teko gyventi. 2007 m. jis tapo savo gimtosios valstybės piliečiu, o 2009 m. sulauks pilnametystės. Tad visaverčio Vytauto maišto prieš savo tėvų – Kęstučio ir Birutės – sukurtą sociumą galime laukti ne anksčiau kaip 2011-aisiais...
Pollux: Gerai, o kaip vertini jaunimo subkultūras? Kažkada, praeito dešimtmečio pradžioje, jos buvo pakankamai galingos ir turėjo savą pasaulį. O dabar prasidėjo „normalizacija“ – reikia pinigų, gimsta nauji projektai, kurie tik patenkina kapitalistinę tvarką. Tuo tarpu naujos subkultūros – „emo“, jauni gotai, pankai atrodo tarsi nužengę iš televizoriaus ekrano ir jau yra paklusnūs rinkos vaikučiai. Kaip manai, ar gali bananų provincijoje kilti subkultūrinis maištas, gimti kitokia visuomenė, kaip hipių Amerikoj?
Castor: Žodis „subkultūra“ gimė iš... pats žinai kokio žodžio. Niekingą subkultūros esmę nurodo net šio žodžio etimologija: subkultūra suprantama kaip kultūros priedas ir papildinys. Baisiausia, kad ši kalbinė interpretacija visiškai atitinka tikrovę. Nuo pat XX a. septintojo dešimtmečio tobulėję kultūrinės apropriacijos (idėjų nusavinimo ir nukenksminimo) mechanizmai niekais paverčia bet kokį radikalų kultūrinį judėjimą jam net neužsimezgus.
Subkultūrų tyko ne tik „normalizacijos“, t.y. „komercializacijos“ pavojus, bet ir kur kas aštresni povandeniniai akmenys – tai eskapizmas ir užsidarymas „life style“ rėmuose. Jaunieji subkultūrininkai, nenorėdami „normalizuotis“, sprunka į tamsius pusrūsius ir ten supūva gyvi. O jei ir išlenda į viešumą, tai tik tam, kad pademonstruotų, kokie jie „ypatingi“ ir kokį „savitą“ gyvenimo būdą pasirinko.
Eskapizmas izoliuoja, o „life style“ – supriešina. Skinai su pankais save izoliavo, todėl jie visuomenei nedaro jokios įtakos ir jai neegzistuoja. Dar blogiau – viešumoje jie demonstratyviai kariauja tarpusavyje, o valdžia tik trina rankas.
Mano nuomone, jaunimo judėjimai turi būti ne kultūriniai ar subkultūriniai, o socialiniai. Koks skirtumas, ar tavo galva skusta, ar apžėlusi, jei neturi ko ėsti ir tave visi skriaudžia. Kai skinai su pankais supras, kad stovi ant to paties paskutinio socialinės piramidės laiptelio, jie susivienys prieš bendrą priešą, kuris juos virš prarajos pastatė.
Utopija? Galbūt.
Viską naikinantis egocentrizmas, susiskaidymas ir susipriešinimas –štai kas stabdo bent kiek masiškesnį jaunimo pasipriešinimą. pavyzdžių toli ieškoti nereikia. 2008 m. vasarą Lietuvos studentija tik ausimis karpė, kai iš Paryžiaus atvažiavęs Stanislovas Tomas rėkavo ant barikadų. Ne tik jam nepadėjo, bet ir policijai atidavė. Kaip manai, kodėl vietiniai atstūmė svetimkūnį Stanislovą?
Pollux: Atstūmė, nes nesupranta, kas vyksta. Lietuvoje kartojasi situacija, daugiau nei prieš 40 metų egzistavusi Vakaruose: studentas negauna išsilavinimo, jis tiesiog atbunka, ir taip bukinamas pripranta prie jį išnaudojančios, jam ant sprando sėdinčios sistemos. Dvi su realybe niekuo nesusijusios paskaitos, paskui – barmeno darbas kokioj nors prišnekštoj kavinėj, o vakare – tūsai ar telikas. Ir taip kasdien. Kai valdžia studentui užkaria mokestį už mokslą, jis neina daužyt Semo langų, o pasineria į prastai apmokamų darbų pelkę. Tuo ir naudojasi valstybinė ir universiteto biurokratija, melždama studentų pinigus ir bandydama jais užkaišyt krizės paplauto biudžeto skyles. Rankas trina ir kapitalas, kuriam tikrai parsiduos iš paskolų gyvenantis jaunuolis. O čia kažkas stato barikadas, daužo langus, šūkauja... Stanislovą gal suprato pasaulio matę naujieji emigrantai, bet tik ne iš provincijos suvažiavę išdžiūvę mokslinčiai, atrodantys kaip seniai nelaistytos bibliotekos gėlės...
Studentai, norėdami pasiekti pergalių, turi atmesti nereikalingus stabus ir fetišus, susigrumti tiek su valstybės, tiek ir su verslo institucijomis. Jie privalo nustoti tikėti tuščiais pažadais. Todėl ir mes kviečiame ateitininkes ir skautus į seksualinę revoliuciją, o visus kitus – į tiesioginį veiksmą prieš tradicines normas ir tabu. Atidaryti visas duris – anapus suvokimo rėmų, į utopiją, į niekad nesibaigiantį festivalį.
