Naujienų portalui tv3.lt Simona Spudytė atvirai prabilo apie išgyvenimus ir atskleidė, kodėl ryžosi viešai kalbėti itin skaudžia tema.
Kartu su mylimuoju praradote dvynukus. Kodėl ryžotės apie tai kalbėti viešai? Ar sulaukėte palaikymo, panašaus likimo istorijų iš aplinkinių?
Ryžausi aš apie tai kalbėti, sužadėtinis tam neprieštarauja. Sulaukiau daug palaikymo iš kitų žmonių, kurio visiškai nesitikėjau. Žmones su manimi dalinasi panašiais išgyvenimais, nebijo dalintis savo skaudžiomis patirtimis, kas yra labai svarbu suvokti, koks gyvenimas trapus. Žinoma, skaudu girdėti skaudžius išgyvenimus, bet kalbėdama apie tai garsiai, sužinojau, kad mes ne tokie vieni, kad neturi būti gėda, neturi jaustis nepilnavertiškai, tik noriu priminti, kad mes ne vieni, tik žmonės dažnai pasirenka tylą. Dažniausiai juk dalinamės linksmai dalykais, o apie skaudžias patirtis tylime.
Ką Jums pačiai teko išgyventi, kai gydytojai pasakė, kad vaikelių širdelės neplaka?
Neslėpsim, buvo didžiulis šokas, mes tiesiog atvykome ultra garso apžiūrai. Buvo ankstyvas pirmadienio rytas, kuris virto siaubo filmu, negalėjau patikėti, kas įvyko, nes mes jų taip labai laukėme ir atrodė jau dvynukių gimimas čia pat, o ir aš tuo metu labai gerai jaučiausi. Sužadėtiniui pati to tiesiog nesugebėjau pasakyti, kad dvynukės kuris laikas nebegyvos, kad aš turėsiu jas išgimdyti... Šoko būsenos, maniau, kad tai ne apie mus ir ne mums taip vyksta. O mes jas tik labai norėjome mylėti. Niekada niekam to nelinkėčiau patirti, žinau, kaip psichologiškai labai paveikia mus ir tai suprasti gali tik tas, kas patyrę.
Netekties skausmą ištverti nėra lengva, kas Jums padėjo „paleisti“ šį faktą, nepanirti į liūdesį ir gyventi toliau?
Kol kas mes dar su šiuo faktu bandome susigyventi, žinome, kad viskas pasikeitė ir turime visas netekties išgyvenimo formas priimti ir išgyventi, kitaip ir negali būti. Suvokiame, kaip tai mus paveikia, kartais būna labai sunku, kad negali emocijų kontroliuoti ir nežinai, kaip iš liūdesio ar efekto būsenos išeiti.
Buvimas kartu padeda lengviau išgyventi sunkias valandas. Aplinkos pakeitimas, bendravimas su žmonėmis, nors tikrai norėtųsi susigūžti ir liūdėti, verkti. Turbūt, kad reikia ir to. Bet mes stengiamės grįžti į savo mėgstamas veiklas, daugiau laiko noriu skirti kūrybai, muzikai, kuri gelbsti nuo visko. Norime sustiprėti ir tikiu, kad gyvenimas mums dar yra paruošęs gražaus.
Kas buvo Jūsų gyvenimo ramstis, kuris padeda tokiu momentu?
Mano sužadėtinis Lukas. Jis šiuo metu didžiausias ramstis, su juo klinikose išgyvenome košmarą! Žinoma, kad ir artimieji, draugai. Žinome ir tai, jog tai didžiulis išbandymas mūsų santykiams.
Tiesa, mažylių laukėte ne tik jūs, bet ir artimieji/draugai. Ar sunku buvo jiems pasakyti apie šią netektį?
Be galo sunku, bet mes neturėjome pasirinkimo nepasakyti, tą dieną buvo 7 mėnuo kaip laukiausi, žinojome, kad gali gimti dvynukės bet kada. Tiesiog supranti, kad nieko jau negali padaryti, kad nieko negali pakeisti. Labai skaudu, kai mūsų viltys tiesiog sudužo. Tiesiog visiems buvo šokas.
Kokios pagalbos sulaukėte iš jų?
Artimieji vieningai padėjo tokioje situacijoje supranti, kad šeima ir artimieji svarbiausia. Tau ištiesia pagalbos ranką, kai jos labiausiai reikia, nebijokite pasakyti, kaip jaučiatės ir kreiptis pagalbos. Nebijokite apie tai išsikalbėti.
Ar galėtumėte patarti kitoms moterims, kaip išsivaduoti nuo neigiamų minčių apie motinystę, bandymus darkart pastoti?
Dar per mažai laiko praėjo, kad galėčiau patarti, bet tikiu, kad moters kūnas yra visa galintis, tikėjimas ir viltis veda mus į priekį, reikia paleisti tas mintis ir nebijoti bandyti dar kartą, kad ir kaip kartais buvo ir bus sunku.
Kokios vertingos pamokos išmokote iš šio išgyvenimo?
Gyvenimas nenuspėjimas, girdi panašius išgyvenimus, bet niekada negalvoji, kad gali tau pačiai taip nutikti.
Mylėkite save, saugokite savo sveikatą ir niekada nepasikliaukite kitų besilaukiančių moterų patirtimis, nes kiekvienos patirtis skirtinga. Tai didžiulis įvykis, kuris tikrai keičia tavo gyvenimą ir jausmus, gyvename kartą, tad padarykime viską, kad gyventi būtų gera. Įvertini tai, ką turi ir ko netenki.
