Esama tokių prietarų, kurie kelia juoką, kaip kad kelyje pasipainiojusi juoda katė ar įskilęs veidrodis. Bet ką galima pasakyti apie tuos, kuriai itin tiki visą gyvenimą skurde gyvenantys žmonės? Deja, prietarų galia tebetikima atokiose ir skurdžiose pasaulio vietose. Kai kuriose bendruomenėse labai gajus tikėjimas, kad našlės ir negalinčios susilaukti moterys yra našta visuomenei, o tokios moters šešėlis gali namams užtraukti prakeiskmą. Tad tokioms moterims paprastai būna vienas kelias – palikti savo namus.
Tūkstančiai tokių moterų gyvena Vrindavane. Nuo jų kaktų nuvalytas raudonas santuoką reiškiantis ženklas, o dėvėti jos gali tik baltus sarius. Tikima, kad tokios moterys turi gyventi tarp tokių pat kaip ir jos pačios, o viso gyvenimo tikslas – laukti jų sielas išlaisvinsiančios mirties.
Moterų gyvenimas Vrindavano šventyklose anaip tol nėra rožėmis klotas, skurdas čia toks didelis, kad dalis našlių priverstos elgetauti, kad galėtų prasimaitinti. Šventykloje moteriai per dieną duodama tik viena maža lėkštelė maisto. Jaunos našlės susiduria su dar daugiau pavojų nei vyresnio amžiaus jų likimo draugės, mat šios neretai tampa seksualinio smurto ar prekybos žmonėmis aukomis.
Manoma, kad 55 tūkst. šio miesto gyventojų našlės sudaro apie 20 tūkst.
Kinematografininkai, pavyzdžiui, Dharan Mandrayar ir Deepa Mehta kuria filmus apie tokių moterų padėtį, tačiau pačioje Indijoje šie filmai vertinami kaip labai prieštaringai. Nors tokios kino legendos kaip filmas „Vanduo“ ir buvo apdovanotos prestižiniais Kino akademijos apdovanojimais, pasaulis pamatė, kas iš tiesų vyksta tokiose vietose, bet gyvenimo realybė vienuolynuose, kuriuose glaudžiasi visuomenės atstumtos našlės, niekuo nepasikeitė.