Clemens Höges
Simono Vyzentalio centras sukėlė nemažai diskusijų po to, kai į didžiausių pasaulio antisemitų dešimtuką įtraukė žinomą vokiečių leidėją ir „Spiegel Online“ dirbantį straipsnių autorių. Vyzentalio centro pateikti įrodymai yra ginčytini, tačiau šis centras atsisako kalbėtis su apkaltintu leidėju, mat iš pradžių jis turįs pateikti atsiprašymą. Tai buvo panašu į visiškai netikėtą dūrį į nugarą – tarsi tave užpultų kažkas, ką priimta laikyti visiškai nepavojingu.
Gruodžio 27 d. Los Andžele įsikūręs Simono Vyzentalio centras paskelbė savo naujausią pikčiausių pasaulio antisemitų „Top 10“ (PDF). Nuo 2010-ųjų centras šį sąrašą skelbia kiekvienų metų pabaigoje. Ši žydų organizacija turi gerą reputaciją (čia „Der Spiegel“ nuomonė – vert. past.), iš dalies, aišku, dėl to, kad nuo savo įsikūrimo 1977 m. vadinasi legendinio „nacių medžiotojo“ vardu.
Viršutinėse 2012 m. sąrašo pozicijose yra įprastiniai „įtariamieji“: pirmoje vietoje Egipto musulmonų brolija, po jų – Irano režimas, siekiantis Izraelio valstybės sunaikinimo. Tokiame sąraše būti nesinori. Tačiau devintoje sąrašo pozicijoje atsidūrė žymus vokiečių žurnalistas, savaitraščio „Der Freitag“ („Penktadienis“) leidėjas ir nuolatinio „Spiegel Online“ (kartais leidžiamo ir anglų kalba) skyrelio autorius Jakobas Augštainas (Augstein).
Tai skandalas. „Spiegel“ iškart nusprendė išsiaiškinti, kas atsitiko ir kodėl Augštainas atsirado šiame sąraše. Bet jiems nepavyko – ir tai labai daug ką sako apie Vyzentalio centro poziciją ir naudojamus metodus. Problemą sudaro absurdiški reikalavimai ir elektroninės žinutės, kurios atrodo tarsi ne iš šio pasaulio.
Paskelbus šį sąrašą Vokietijos laikraščiuose kilo karštos diskusijos apie tai, kas yra pateisinama Izraelio politikos kritika ir kaip tiksliai apibrėžti antisemitizmą. Dauguma žurnalistų manė, kad Augštainui metami kaltinimai absurdiški. Išimtis buvo tik Henrikas Broderis (Broder, lenkų kilmės Vokietijoje gyvenantis žydas – vert.past.), anksčiau „Spiegel“ rašęs autorius ir žinomas polemistas. Siekdamas parodyti, jog Augšteinui trūksta savirefleksijos, Broderis netgi pradėjo jį lyginti su pedofilu, kuris save laiko vaikų draugu.
Atrodė, kad ginčus užbaigė Vokietijos Centrinės žydų tarybos viceprezidentas Salomonas Kornas, pareiškęs, kad jam Augšteino tekstai niekada neatrodė antisemitiški ir leidęs suprasti, kad jo gentainiai iš Amerikos „neatliko namų darbų“. Radijo stočiai „Deutschlandradio Kultur“ Kornas pasakė, kad Amerikos žydai „yra, taip sakant, gana toli nuo Vokietijos realijų“.
Jokių įrodymų
„Spiegel“ leidiniui tai gana kebli problema. Augštainas nėra redakcijos narys ir neturi įtakos žurnalo turiniui. Jis netgi nerašo pačiam žurnalui, nes „Spiegel Online“, internetinis žurnalo variantas, turi savo atskirą redakciją.
Vis dėlto jis yra „Spiegel“ įkūrėjo Rudolfo Augštaino įsūnis. Kaip paveldėtojui, jam kartu su kitais Rudolfo Augštaino vaikais priklauso 24 proc. „Spiegel“ leidyklos. Mes nenorėjome jo pulti, nes manėme, kad jam mesti kaltinimai yra neteisingi. Tačiau ir ginti jo mes negalėjome, kadangi skaitytojai būtent tokios mūsų pozicijos tikėtųsi, todėl kiekvienas mūsų teiginys būtų bevertis.
Tačiau sprendimą buvo įmanoma surasti: mes pamanėme, kad skaitytojai galėtų patys susidaryti nuomonę apie tuos kaltinimus, jeigu jie galėtų išklausyti abi puses. Taigi, mes pabandėme suorganizuoti diskusiją tarp Augštaino ir už tą sąrašą atsakingo Vyzentalio centro darbuotojo, kad abu jie galėtų konkrečiai pagrįsti savo nuomonę. Mes paskambinome Augštainui, ir jis sutiko.
Tačiau su kuo kalbėtis Los Andžele? Už „pikčiausių antisemitų“ sąrašą atsakingas rabinas Abraomas Kuperis (Cooper) (gim. 1950 m.), kuris yra ir vienas Vyzentalio centro įkūrėjų. Vėlų sausio 2 d. vakarą (Los Andželo laikas nuo centrinio Europos laiko atsilieka 9 valandomis) mes jam paskambinome į Los Andželą ir paklausėme, ar jis negalėtų tiesiogiai Augštainui pasakyti, kuo konkrečiai jis kaltinamas bei su juo sudalyvauti diskusijoje, kuri po to būtų paskelbta „Spiegel“ žurnale. Rabinas Kuperis pasakė, kad jam reikia paros šitam pasiūlymui apsvarstyti.
Augštaino antisemitizmo įrodymai, Vyzentalio centro naudoti sudarant „pikčiausių antisemitų“ sąrašą, yra silpni. Norint panaudotose citatose įžvelgti antisemitizmą, reikia turėti arba piktų kėslų, arba ieškoti preteksto konfliktui. Centras pacitavo penkias eilutes iš dviejų Augštaino parašytų „Spiegel Online“ skyrelių, kur jis kritikavo Izraelio politiką ir ministro pirmininko Benjamino Netanjahu vyriausybę.
Vienu atveju Augštainas pats citavo vokiečių autorių Giunterį Grasą, sakiusį, kad Izraelis, turėdamas atominį ginklą, kelia grėsmę ir taip netvirtai taikai pasaulyje. Kitame straipsnelyje Augštainas Gazos ruožą prilygino stovyklai, kurioje Izraelis veisia savo paties priešus. Daug žurnalistų, įskaitant ir kelis Izraelio žurnalistus, yra paskelbę panašių pastabų.
Šios Broderio pateiktos citatos yra rimčiausi Vyzentalio centro turimi „įrodymai“. Broderis Augštainą išvadino ‚grynu antisemitu“ ir „mažuoju Štraicheriu“ (aliuzija į Hitlerio propagandistą Julių Štraicherį). Broderis siekė išprovokuoti, tačiau jis nepateikė jokių savo teiginius grindžiančių įrodymų.
Absurdiškos sąlygos
Kuperis elektroniniu paštu atsakė greičiau nei po paros. Jis rašė, kad vertina šį „malonų pasiūlymą“ ir sutiktų dalyvauti diskusijoje, bet tik tam tikromis sąlygomis. Kuperis parašė: „Jei norite su manimi kalbėtis jam esant, ponas Augštainas turi iš anksto viešai atsiprašyti už tuos teiginius, dėl kurių jis buvo įtrauktas į Vyzentalio centro „pikčiausių antisemitų“ dešimtuką. Priešingu atveju aš atsisakau būti su juo viename kambaryje.“
Toks reikalavimas yra tiesiog siekimas pažeminti ir įžeisti, tačiau, sužinojęs apie Kuperio atsakymą, Augštainas sureagavo dalykiškai: suprantama, jis neketina atsiprašinėti dėl Izraelio kritikos – juk jis, galų gale, žurnalistas.
Kadangi Kuperis pareiškė negalįs pakęsti fizinio Augštaino buvimo toje pačioje patalpoje, mes pamanėme, kad diskusiją galima būtų surengti per Skype programą. Tada abu debatų dalyviai sėdėtų skirtingose patalpose, kaip Kuperis ir pageidavo, o dėl debatų internetu diskusijos kokybė nenukentėtų. Tiesą sakant, Augštainui nelabai patinka pokalbiai per Skype, kadangi techninė kokybė kartais būna bloga, tačiau kitos išeities nebuvo. Redakcija išsiuntė Kuperiui užklausą kartu su techninių klausimų sprendimo planu.
Savo elektroniniame laiške atsakydamas į šį pasiūlymą, Kuperis dar griežčiau pasisakė prieš šią idėją: ‚Aš su ponu Augštainu nedalyvausiu jokiose tiesioginėse, akis į akį vykstančiose diskusijose – ar jos vyktų toje pačioje patalpoje, ar internetu, kol jis neatsiprašys“ (kursyvas Kuperio). Jis pridūrė, kad jam labiau patiktų gauti puslapį „Spiegel“ žurnale – t.y., kad galėtų skaitytojams pateikti savo kaltinimus nebijodamas sulaukti kontrargumentų.
Penktadienį vakare „Spiegel“ redakcija išsiuntė jam kitą žinutę, klausdami, ar jis sutiktų dalyvauti paprastame pokalbyje, jei Augštaino nebūtų netoliese. Kuperis atsakė, kad iš principo jis sutiktų, tačiau jau buvo per vėlu – žurnalą jau buvo laikas leisti. Be to, Kuperis pakartotinai pareiškė, kad jis norėtų gauti atskirą „Spiegel“ puslapį savo pozicijai išdėstyti. Jis taip pat nurodė, kad paskutinę sausio savaitę ketina atvykti į Vokietiją, ir galbūt tada jis norės kalbėtis. Matysim.
