Ką visi prisimins iš vakarykščių (03.09) „Žalgirio“ rungtynių su Bolonijos „Climamio“? Rezultatą 81:82 kauniečių nenaudai ir beprotišką paskutinę minutę, kai visi logikos dėsniai buvo pamiršti. Tikriausiai ne vienas sirgalius pagalvojo, kad jei stebuklų ir būna, jie visada ne mūsų pusėje. Man belieka apžvelgti, kas vyko likusias 39 minutes, iki stebuklų laiko.
Kai susitinka dvi tokios skirtingo stiliaus komandos kaip „Žalgiris“ ir „Climamio“, galima laukti gražių rungtynių. Jas ir pamatėme. Trumpai įvykius galima apibrėžti viena fraze - kas valdė baudos aikštelę, tas valdė viską. Nepaisant visų greitų atakų ar metimų iš toli, šis veiksnys pasirodė lemiamas. O keisčiausia, kad tokiose varžybose paprastai gynėjus daugiausiai išnaudojantys italai sugebėjo laimėti.
Kai visi „Climamio“ aukštaūgiai būdavo sveiki, Daliboras Bagaričius ir Erazemas Lorbekas kartu aikštelėje praleisdavo nedaug laiko. Sunku buvo tikėtis, kad kroatas ir slovėnas vakar sudarys pajėgų tandemą, bet jie sudarė. Pasitelkus paprasčiausią aritmetiką, rungtynes galima suskirstyti į keletą etapų. Pirmas esminis lūžis įvyko antrojo kėlinio viduryje. D. Bagaričius ir E. Lorbekas kartu pasirodė italų penkete. Iki tol „Climamio“ jau buvo sugebėję išlyginti rezultatą, bet didelėmis problemomis dar nekvepėjo. Kartu žaidžiant minėtiems aukštaūgiams, svečiai nesunkiai įgijo 15 taškų persvarą.
Toliau. Trečiojo kėlinio vidurys. D. Bagaričius sėda ant suolelio ir „Žalgiris“ perima iniciatyvą bei per 10 minučių išlygina rezultatą. Tada Džasminas Repeša vėl išleidžia du vidurio puolėjus ir kauniečių spurtas užgęsta. Per paskutines 5 minutes italai vėl užtikrintai žingsniavo pergalės link, jei neskaičiuosime tų beprotiškų keliasdešimties sekundžių.
Turėdami didžiulį ūgio trūkumą, italai būdavo priversti labiau susispiesti po krepšiu. Kai tik to nereikėjo daryti, jie iš karto suaktyvino gynybą prie tritaškio linijos, perėmė daug kamuolių ir kauniečių klaidas lengvai pavertė taškais. Be to, pagerinę kovą po krepšiu, jie neleisdavo kontratakuoti šeimininkams.
Kai žaisdavo tik vienas aukštaūgis, „Žalgiris“ lengvai rasdavo spragų po krepšiu. Ir atvirkščiai, išleidus du vidurio puolėjus, analogiškų problemų turėdavo patys kauniečiai. Ir dar vienas labai svarbus dalykas. Du aukštaūgiai leidžia daug geriau gintis prieš Tanoką Beardą. „Tau Ceramica“ prieš savaitę parodė, kaip tai reikia daryti. Anksčiau dažniausiai kažkuris varžovų krepšininkas bandydavo atkirsti Tanoką nuo kamuolio. Dabar jį žalgirietis gali priimti laisviau, bet varžovai iš karto dvigubina gynybą ir atskiria nuo partnerių amerikietį, jau gavusį kamuolį. Efektyvių vaistų nuo šios problemos „Žalgiris“ kol kas nesurado.
Įdomu, kodėl Antanas Sireika šįkart labai nedaug naudojosi zonine gynyba? Rungtynių pradžioje ji veikė labai gerai. O štai individualiai daugumai kauniečių apsiginti nuo greitesnių priešininkų tikrai sunku. Vienas iš pavyzdžių - Ainaro Bagatskio pasirodymas trečiajame kėlinyje. Jo dengiamas Rubenas Douglas greitai surinko 7 taškus.
Tai, kaip klostėsi rungtynės, parodė, jog „Žalgiris“ buvo pasiruošęs kautis prieš gynėjų ir snaiperių komandą. Tačiau prieš ūgtelėjusią (tiesiogine to žodžio prasme) „Climamio“ ekipą kauniečiai nieko nesugebėjo pasiūlyti. Pagarba Dž. Repešai, kuris per trumpą laiką iš D. Bagaričiaus ir E. Lorbeko sulipdė tokį duetą.
„Žalgiris“ atsisveikino su viltimis patekti į kitą etapą. Belieka guostis, kad kauniečiai tai padarė gan gražiai. Dabar laukia 3 mačai, per kuriuos „Žalgiris“ ir formaliai atsisveikins su turnyru. Taurės komanda jau neparveš, bet pergalių ir gražių akimirkų - dar gali.
