Vakarykštės (03.17) rungtynės, kuriose „Žalgiris“ prarado net ir teorinius šansus patekti į ketvirtfinalį, buvo tarsi viso sezono atspindys. Niekada negali žinoti, ką kauniečiai iškrės aikštelėje. Už sugebėjimą pasivyti 18 taškų pirmaujančią „Panathinaikos“ komandą bet kuri ekipa nusipelnytų pagarbos. O paskui viską sužlugdo kvailoka pabaiga ir pralaimėjimas 78:83.
Ne vien rezultato svyravimas atspindi šio sezono „Žalgirį“. Žaidimas taip pat. Kai kauniečiai pralaimėdavo, jiems dažniausiai pritrūkdavo kelių dalykų. Ir tai vis kartodavosi, įskaitant vakarykštes rungtynes. Banalus pasakymas „komanda turi žaisti savo žaidimą“ kauniečiams tinka kaip niekam kitam. Nes 18 Eurolygos rungtynių puikiai parodė, koks tas „savas žaidimas“.
Visų pirma, greitas puolimas. Kai jo nėra, „Žalgiriui“ visada sunku. Vakar nebuvo, ir kauniečiai ilgą laiką klimpo poziciniame žaidime. Juo labiau kontratakos reikalingos, kai nėra įžaidėjo, sugebančio vadovauti komandai taip, kaip Eduardo Cota. Jo šį sezoną „Žalgiryje“ labiausiai pasiilgau.
Žinoma, vakar trūko Roberto Packo. Nors ir individualistas, jis būdavo pagrindinis vedlys kontratakose. Be amerikiečio „Žalgirio“ puolimas sulėtėja tiesiog tragiškai. Be to, R. Packas bent jau moka pakenčiamai varytis kamuolį. Vidas Ginevičius šį sugebėjimą berods baigia prarasti, o daugiau pakankamai vikrių krepšininkų nėra. „Panathinaikos“ tuo puikiai pasinaudojo. Pirmame kėlinyje jie pradėjo spausti kauniečius po visą aikštę. Rezultatas – prarasti kamuoliai ir lengvi graikų taškai, leidę jiems sukaupti dviženklę persvarą.
Antras „savo žaidimo“ elementas puolime – balansas tarp tritaškių metimų ir Tanokos Beardo jėgos. Savaime suprantama, kad šio galiūno sugebėjimai neatneša reikiamos naudos, jei varžovai gali leisti sau prabangą susispausti prie krepšio. Vaizdelis, kai trys ar keturi priešininkai tarsi skalikai apsupa Tanoką, tapo jau pernelyg įprastas. Juolab, kad amerikietis ne visada skuba atmesti kamuolį kitiems. Kai vienintelį tritaškį per kėlinį pataiko tas pats Tanoka, sunku tikėtis sėkmės. „Žalgiris“ puolime atrodė visiškai bejėgis, kol Ainaras Bagatskis nepradėjo pataikyti iš toli.
Situacija tikrai keista. Pataikyti lyg ir yra kam. Ir didesnėje dalyje rungtynių tritaškių netrūko. Tačiau kartais prasideda tiesiog nepaaiškinama netaiklių metimų epidemija ir tritaškio reikia laukti iki antrojo ar trečiojo kėlinio. Tokias rungtynes „Žalgiris“ laimi nebent prieš „Asvel“. Vakar tolimi metimai padarė savo darbą, bet tik nuo antrojo kėlinio. O rungtynių pradžioje trys netaiklūs tritaškiai paeiliui buvo viena iš pagrindinių graikų spurto priežasčių.
Taigi, pagrindinio „savo žaidimo“ komponento vakar nebuvo visai. Antrajį buvo galima įžvelgti tik dalį rungtynių. Manau, jog, esant tokiai padėčiai, „Žalgiris“ tikrai nebūtų pavijęs šeimininkų, jei ne zoninė gynyba. Jau anksčiau ne kartą minėjau, kad ji pagyvina kauniečių žaidimą. Zoninė gynyba ne itin patiko ir „Climamio“ krepšininkams prieš savaitę, o graikams vakar nepatiko visai. Antanas Sireika rungtynių pradžioje kelis kartus kaitaliojo gynybos sistemą. Tai bedarant, jau antrojo kėlinio pradžioje „Panathinaikos“ surinko virs 30 taškų. Kai kauniečiai pradėjo nuolatos gintis zona, graikai pelnė taškus daug sunkiau.
Antroje sezono pusėje švystelėjo viltis, kad „Žalgiris“ pramoko žaisti rungtynių pabaigas. Tai lyg ir įrodė pergalė Kaune prieš „Scavolini“ bei rungtynės su „Climamio“. Juk prieš savaitę paskutinė ataka buvo suorganizuota idealiai, nors kamuolys į krepšį ir neįkrito. Vakarykštis mačas parodė, jog šioje srityje dar nėra kuo džiaugtis. Kai tik reikėjo surengti paskutinę ataką ne ramiai išsimetant kamuolį iš užribio, o jį atkovojus, gavosi šnipštas. Žaisti lieka maždaug 10 sek., o Simonas Serapinas nuskuba „gelbėti Tėvynės“, nors dar galima suorganizuoti normalią ataką... Regis, vakar niekas nežinojo, nei kas turi imtis iniciatyvos, nei kokiu būdu.
Gaila, kad kauniečiai Top-16 rungtynėse ir toliau gadina įspūdį, kurį paliko pirmajame etape. Pastarąjį mėnesį jų žaidimo minusai pradėjo visiškai užgožti pliusus.
