Rūta Klišytė
Kai Vytautas Miškinis valdingai iškelia ranką, duodamas ženklą daugiatūkstantinei jungtinei chorų armijai, tampa visiškai aišku, kad žodžiai chorvedys ir karvedys lietuvių kalboje yra artimi ne tiktai daryba ir skambesiu. Tiktai sutartina daina ilgai galėjome priešintis okupacijai ir prievartai. Todėl mums, dainuojančios revoliucijos tautai, visiškai natūralu, nutilus paskutiniam Dainų šventės akordui, savo chorvedžius, vainikuotus ąžuolo vainikais, nešioti ant rankų, šaukti valio ir džiūgauti lyg po laimėto mūšio.
Prof. Vytautas Miškinis, choro dirigentas, pedagogas, kompozitorius, šių metų Dainų šventės Dainų dienos meno vadovas, nekart yra tai patyręs. Tačiau šiandien jis yra kupinas susikaupimo. Prisipažino patiriąs ir milžinišką jaudulį, kurio nepadeda įveikti nei patirtis, nei laikas. Beje, ši jubiliejinė Dainų šventė beveik sutapo su maestro 60-mečiu, kurį jis per darbų griūtį pasitiko Japonijoje.
Nuo įtampos karščiavo
Gerbiamas Vytautai, dainų šventėms vadovaujate ir diriguojate jau nuo 1980 m.
Tada buvau jauniausias dirigentas dainų švenčių vadovų draugijoje. Į ją patekau dar 1980 m., kai perėmiau „ Ąžuoliuką“ iš Hermano Perelšteino, šiam emigravus į JAV. Ir štai jau 34 metai esu vienas iš Dainų šventės dirigentų, 6 ar 7 kartus teko būti ir jos meno vadovu.
Kaip suvaldote tokį masinį renginį? Lietuvoje gero oro jam neužsakysi, bet išlaikote giedrą nuotaiką, uždegate choristus.
2009 m. Dainų šventės metu turėjau 38,7 laipsnio temperatūros. Ne, nesusirgau: taip organizmas reagavo į man tekusią atsakomybę. Tai buvo Lietuvos tūkstantmečio dainų šventė, be to, tą savaitę vyko ir Moksleivių dainų diena. Man sakė: „Na, Miškini, turi pasistengti, kad šventė būtų graži.“ Stengiausi. Šventei pasibaigus, kūno temperatūra vėl tapo normali.
Ar Dainų šventė labai priklauso nuo oro ?
Labai. Oras veikia ne tik mūsų nuotaiką. 2007 m, Dainų šventė šia prasme buvo tragedija, tada lietus nuplovė visą kokybę. Būtų buvę dar prasčiau, bet atsirado toks blogiukas, kuris nusprendė atsisakyti eitynių... Taip tai buvo Miškinis. Šlapi, drebantys choristai, juolab vaikai, susirinks į estradą – kaip dainuos, kiek jų paskui susirgs? Žinoma, nuotaikingų eitynės yra svarbios, jei jų nėra į estradą dalyviai susirenka be ugnelės.
Tad chorvedys turi ne tik toną duoti, bet ir tonusą pakelti, ugnį įkelti.
Jei viskas gerai išmokta, ir didelį chorą gali suvaldyti. Charizma, sakote? Nežinia iš prigimties ar iš balos? (juokiasi) Kaip šią galią bepavadintum, tai vidinis dalykas. O šių metų jubiliejinė šventė – didžiulė, mūsų ir svečių, norinčių ja pasigrožėti, labai daug. Štai choras iš Lenkijos, kuriam neseniai dirigavau, labai norėtų pasiklausyti, tik va bėda: kur juos susodinti?
Gyvenimas ąžuolų giraitėje
Savo gyvenimą su „Ąžuoliuku“ susiejote nuo 7-erių, toje ąžuolų giraitėje augote ir brendote, o dabar auginate atžalyną. Pavydėtina ištikimybė. Kas nulėmė tokį jūsų pasirinkimą?
Hermanas Perelšteinas, šio choro įkūrėjas ir buvęs vadovas, – viena iškiliausių asmenybių Lietuvos muzikos istorijoje. Šis nepaprastai išsilavinęs, didžiulės erudicijos žmogus man buvo tarsi tėvas. Tada nesiekiau perimti iš jo „Ąžuoliuko“, norėjau tapti simfoniniu dirigentu, turėjau galimybę tęsti studijas užsienyje.
H.Perelšteinas davė man vienus metus apsispręsti. Be to, ir iš Niujorko stebėjo mano darbą, reguliariai susirašinėdavome, nes prisiskambinti į Ameriką tais laikais būdavo sudėtinga, aptardavome visus sunkumus. Gavau iš šio žmogaus labai daug. H.Perelšteino užmojai dėl jo suburto berniukų choro buvo labai ambicingi.
Ir visiškai pasiteisino. O svarbiausia – darbai tęsiami nenuleidžiant kartelės.
Tai misija, o ne savų ambicijų tenkinimas. Chorvedys yra filantropas. Turi aukotis, pasiruošti net nepritekliui, nes chorvedžio profesija nėra joks lobis finansine prasme. Nors aš, žinoma, dabar negaliu skųstis.
Kaip pažadinate berniukų, kurie mieliau eitų imčių, norą giedoti mišias? Kaip suvaldote tokią neklaužadų armiją?
Be tėvų palaikymo neišsiversčiau. Pastebėsiu, kad vaiko norą dainuoti 50-čia nuošimčių nulemia tėvų paskatinimas. Juk mažas vaikas nori to paties, ko nori jo mylimi tėveliai. Tad ir su tėvais, kad šie neprarastų entuziazmo ir palaikytų vaikus, taip pat reikia dirbti.
Tačiau į mokyklos chorą berniukai neina net varu varomi.
Priežastis paprasta: draugija ne ta. Vienmečių mergaičių draugijoje vėliau už jas bręstantys berniukai kompleksuoja, vyriškoje draugijoje – ne. Nauja bėda tapo ankstyva berniukų akceleracija, paankstinanti ir lytinę brandą bei balso mutaciją. O mergaičių balso mutacija ne tokia juntama ir dainavimui nėra tokia reikšminga.
Šiandien berniukų balsai mutuoja jiems sulaukus vos 12-os metų, vaikiškam balseliui nė nesuspėjus išsiskleisti. Nuo to kenčia visi vaikų chorai, sutrumpėja berniukų dainavimo chore laikas. O priimti jaunesnius nei 7-erių – jokia išeitis, šešiametis J.S. Bacho nesudainuos.
„Ąžuoliuko“ fenomenas
Ar visi į chorą atėjusieji prigyja, tampa ąžuolais?
Berniukų atranka į mūsų chorinę mokyklą yra tokia, kad priimame ir vidutinių gabumų vaikus. O toliau seka mūsų nuostabių muzikos mokyklos mokytojų, kurios ruošia juos pirmajai „Ąžuoliuko“ klasei, sunkus darbas. Į koncertinį chorą berniukai patenka jau būdami penktokai, tačiau pradžia yra labai svarbi. Prognozuoti vaiko muzikinę raidą, atsiskleidimą, perspektyvas – sunku. Kita vertus, kiekviena nauja karta vis kitokia, o jaunoji, reikia pripažinti, auga labai pragmatiška.
Ne vienas iškilus Lietuvos muzikantas ar visuomenės veikėjas išėjo „Ąžuoliuko“ mokyklą ir tuo didžiuojasi. Su nostalgija prisimena ne tik koncertus užsienyje, bet ir stovyklas Lietuvoje.
Šios nuolatinės mūsų stovyklos – tai broliškumo mokykla. Čia berniukai patiria, kas yra komanda, kolektyvas, broliška draugystė. Kartu tai ir būtinų buitinių įgūdžių diegimas. Svarbu ir tai, kad tuo metu prie kiekvieno atskirai galiu prieiti, pakalbinti, geriau pažinti. Vaikai stovykloje labiau atsiskleidžia, kuria spektaklius, parodijuoja mokytojus, žaidžia „proto bokštą“ . Nuo pat ryto iki pietų – repeticijos, popiet – sportas, žaidimai, laisvalaikis. Ir šių metų stovyklą prie Ilgio ežero finansuoja choristų tėvai. Taip jau yra: mūsų choro galimybės yra apribotos tėvų galimybėmis.
Neramu, kad tiek metų augintą „Ąžuoliuką“ palaiko vien tėvų entuziazmas ir vadovo atsidavimas darbui. Ar jau esate numatęs, kam perduosite estafetę?
Vis dar dairausi. Kai kurie gabūs mano studentai išvyko iš Lietuvos arba jų muzikinis kelias pakeitė kryptį. Kita vertus, kuo talentingesnis dirigentas, tuo mažiau nori būti padėjėju. Suteik jam sparnus, ir jis nuplasnoja sau. Su „Ąžuoliuku“ dirba 10 chorvedžių, bet idealu būtų vadovą paruošti mūsų pačių chore, bet tam reikia mažiausiai 10 metų. Labai svarbūs yra ne tik pretendento muzikiniai gabumai, bet ir pedagogo talentas.
Diversijos Kinijoje ir Japonijoje
Neseniai sugrįžote iš Japonijos, kur vedėte meistriškumo pamokas. Ir savo 60-metį birželio 5 dieną ten sutikote, anaiptol ne poilsiaudamas.
Japonijoje skaičiau paskaitas apie mūsų Dainų šventę, dirbau su 8 vietos chorais. Tokijuje surengtame koncerte dirigavau didžiuliam jungtiniam chorui, kuris atliko mano kūrinius. Man teko didelė garbė tapti Japonijos chorų asociacijos garbės nariu. Tokių pasaulyje tėra trys, ir tuo trečiuoju tapo Vytautas Miškinis iš Lietuvos. Ten ir savo gimtadienį atšvenčiau su sake, buvau japonų kolegų labai nuoširdžiai, gražiai pagerbtas. Turbūt jums bus naujiena, kad nei Japonijoje, nei Kinijoje berniukų chorų niekada nebuvo. Kinų ir japonų vyrai auklėjami kovos menų dvasia, o muzikuoja ir dainuoja moterys, geišos. Toks šių tautų mentalitetas, tradicijos.
Nejau V.Miškinis įvykdė kultūrinę diversiją Japonijoje ir dėl to buvo net pagerbtas?
Nesiginsiu ( juokiasi ). Ir berniukų choras Kinijoje yra mano darbas (juokiasi).Prieš 10 metų Norvegijoje, Edvardo Grygo konkurse, susipažinau su profesore Wu Lingfen, Pekino konservatorijos Chorinio dirigavimo katedros vedėja. Ėmiau kalbinti ją įkurti Kinijoje berniukų chorą, ir ji pažadėjo apie tai pagalvoti. Susitikęs vis patraukdavau dėl to kolegę per dantį – „ Ponia Wu, ar jūsų berniukai jau dainuoja? Dar ne?“, kol pagaliau profesorė džiaugsmingai pranešė, kad choras jau dirba! Wu Lingfen susirado vieną talentingą vyruką, ir šis klusniai atliko užduotį, atrinko apie 60 muzikalių berniukų, įkūrė chorą. Neseniai teko ten lankytis ir tuo pasidžiaugti.
Gerai būtų, kad tie jauni kinai išgirstų, kaip mūsų vyrai Dainų šventėje traukia „Kur giria žalioji“. Ne tik kung fu parodo vyrų galią.
Nepiktnaudžiauju meno vadovo statusu, tačiau šį sekmadienį, Dainų dienos koncerte, pats diriguosiu šį Juozo Naujalio kūrinį.
Girdėjau jį šventės atidarymo koncerte Kaune, taip pat jūsų diriguojamą. Kai vyrai užplėšė: „Krantai Nemunėlio...!“, griausmas Vilnių pasiekė, o moterims širdys apsalo. Linkiu jums, gerbiamas maetestro, giedro oro ir normalios kūno temperatūros šį atsakingą sekmadienį Vilniuje .
