Tautodailininko, skulptoriaus Adolfo Teresiaus sukurta Lietuvos kunigaikščio Vytauto Didžiojo skulptūra, išskaptuota iš 6 metrų ąžuolinio rąsto, jau pastatyta Kauno rajone, netoli Cinkiškių esančiame Žalgirio parke.
A. Teresius prisipažįsta, kad tokios temos – Vytautas Didysis – jam anksčiau niekas nebuvo pasiūlęs. Mat labiau yra žinomas kaip kryždirbys, senosios medinės skulptūros meistras.
- Ne aš susigalvojau sukurti ąžuolinį kunigaikštį, – sako A.Teresius, – vienas Kauno rajono vadovas pasiūlė. Reikėjo kažkaip padaryti. Pradėjau darbą nuo pavasario, prieš keturis mėnesius, dar sniego buvo. Įdomus buvo tas ieškojimas. Su istorikais teko tartis. Tikro Vytauto Didžiojo portreto juk nėra. Nei jokios patikimos istorinės ikonografinės medžiagos. Tik tiek, kad Jogailos pusbrolis. Vadinasi, gal turėjo giminaičiai būti panašūs? O Jogailos portretas išlikęs. Pagal pusbrolį sukūriau Vytautą Didįjį apie 50 metų amžiaus ir iš veido nelabai liesą. Tokį personažą kurti rizikingas dalykas. Net anatomijos mokslus baigus. O aš anatomijos mokslų juk nebaigęs. Ne visai tradicinė skulptūra, bet daugiau žmonių ja džiaugiasi, nei peikia. Pirminiame projekte Vytautas Didysis - valdovas po gotikiniu skliautu. Tarsi valdovų menė, ir jisai tarp skydų ir kalavijų. Uždėjau jam Lietuvos karaliaus karūną, nes jis jos norėjo, bet negavo, o Lietuvos Didžiojo kunigaikščio karūną jau turėjo. O karaliaus negavo. Sukūriau jį vilkintį valdovo rūbais, o skulptūros apačioje herbas išdrožtas. Toks kaip Vytauto Didžiojo monetoje. Vėliau vietoj kalavijų po dvi ietis išdrožiau. Nors man tuodu kalavijai labai simboliški. Prieš pat Žalgirio mūšį Vytautas Didysis su Jogaila truputėlį delsė, tokią pasirinko taktiką, o kryžiuočiai nekantraudami atsiuntė jiems du kalavijus ir bailiais išvadino. Ne visai tradicinis mano Vytautas. Dauguma žmonių prisiriša prie skulptoriaus Vinco Grybo sukurto Vytauto Didžiojo įvaizdžio, o aš užkėliau kunigaikštį ant gotikinės kolonos, nes jis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo gotikos pradininkas. Gotikinių arkų, bažnyčių. Be to, ąžuolas 90 cm storio taip pat savo sąlygas diktuoja. Ąžuolas - kitokia medžiaga nei marmuras.
- Kaip manote, ar ilgai ta skulptūra, tas buvęs Lietuvos didybės simbolis, kam nors rūpės? Juk Lietuva taip greitai išsivaikšto. Ar neliks ta ąžuolinė skulptūra tik kažkoks barškantis, sniego ir lietaus merkiamas, visų užmirštas daiktas, nes niekam jau nerūpės mūsų istorija?
- Aš norėčiau, kad Lietuva neišnyktų. Turiu vilties. Istorija - toks dalykas, kad nieko negali nuspėti. Gal? Tikiuosi, kad ne. Bet išgyvenimų, įstoję į Europos Sąjungą, tokių blogų turime. Aš irgi balsavau už Europos Sąjungą, o dabar neaišku, ar gerai pasielgiau. Dėl NATO neabejoju, o ta ES man neaiški. Daug kas man dabar neaišku. Viskas taip keičiasi. Europoje daug abejotinų vertybių. Kodėl jie kišasi į dvasinę žmogaus plotmę? Jau man atrodė, kad dabar tikrai būsime dvasiškai laisvi, bet kodėl jiems, tiems europiečiams, kryžiai nepatinka? Pavyzdžiui, Prancūzijos mokyklose draudžiami kryžiai. Tai kiekvienos mokyklos privatus reikalas dėl kryžiaus. Prieš dvi savaites grįžo mano pažįstama solistė iš Prancūzijos, kur gyvena ir dirba. Sako, Lietuvoje galiu bent pasipuošti dekoratyviniu kryželiu. Sako, jei savo darbe kryželiu pasipuoščiau, būtų labai didelė grėsmė netekti darbo. Kaip suprasti? Vadinasi, demokratija - tai būti indiferentams, laisvamaniams? Vienodiems? Kaip iš po preso ir išspjautiems? O dar deklaruoja sąžinės laisvę, pilietines laisves. Kartais aš su savo draugais pajuokauju, kad žmonės, turintys tvirtą požiūrį į tradicinę šeimą, jau tampa mažuma. Gal jau mus reikia ginti? Matau Europos Sąjungoje tiek perlenkimo. Tai va. Bet aš drožiu sau dievukus. Štai matote? Pamatau kur nuvirtusį ąžuolą - tampu kaip ligonis. Neduodu supjaustyti malkoms. Ąžuolo rąstas dar turi kelerius metus lauke pagulėti. Kad žievė natūraliai nusilaupytų. Kad mediena sutvirtėtų. O tada tampa labai stiprus.
- Ar bent suskaičiavote, kiek medinių skulptūrų esate sukūręs, kiek jomis papuošęs Lietuvą?
- Ką aš žinau? Jei skulptūra žemesnė nei dviejų metrų, net neskaičiuoju, o didesnių esu sukūręs per keturis šimtus. Dar spėsiu sukurti ir daugiau. Man tik penkiasdešimt metų, ir vaikų su žmona priauginome tris. Linkstu į kryždirbystę. Nors visos temos labai gražios, daugiau esu linkęs į kryždirbystę. Štai čia (rodo į skobinėjamą ąžuolą – red. past.) bus tema prisikėlimo. Ne Nukryžiuotąjį sukursiu ant kryžiaus, bet prisikėlimą. Juk ir Jėzus Kristus po trijų dienų prisikėlė. Kapinėse ir taip daug mirties, daug atsisveikinimo, o čia bus vilties ženklas.
- Bet sunkoka išsaugoti viltį, kai, remiantis statistika, vien iš Kauno emigravo visas simbolinis Raseinių miestas.
- Ačiū Dievui, mano vaikai neišvažiavo, bet gal žmonės išvažiuoja iš nevilties? Nesu prieš tai, kad jie užsienyje užsidirbtų, bet būna, kad lygiai taip pat vargsta ir užsienyje, skursta, bet nenori parvažiuoti. O kodėl nenori?
Dėl daugelio dalykų. Nenoriu labai gudriai pasamprotauti, bet gal ne ta Lietuva? Tarkime, Kryžių kalnas. Stačiau ten penkių metrų kryžių, bet pasirodė Šiaulių paminklotvarkininkė, tokia vidutinio amžiaus moteriškė, ir pareikalavo leidimo. Kai naktį kryžius statydavome sovietiniais laikais, kai mus gaudydavo, jokių leidimų neprašėme. O dabar laisva Lietuva. Kodėl leidimų prašo? Jei dar padarys, kad Kryžių kalną bus galima apžiūrėti tik nusipirkus bilietėlį, ta vieta išsigims. Neteks savo sakralumo. Juk Kryžių kalnas kūrėsi spontaniškai, kaip protestas prieš sovietus. O dabar draudimais galima tą vietą sunaikinti, numarinti. Aš ir nuogąstauju, kad Kryžių kalno idėja gali labai išsigimti. Tikrai buvau labai nustebęs, kai paminklotvarkininkė taip aršiai puolė. Statėme tą kryžių apie 40 vyrų, nes labai didelis jis buvo, padažytas. Mėginau sakyti, kad kryžių suderinau su Šiaulių vyskupu Eugenijumi Bartuliu, bet ta ponia nelabai bandė suprasti. Gal ne ta jau Lietuva? Kai sovietiniais laikais kryžius naktį keldavau, gaudavau mušti. O dabar juk laisva Lietuva? Kultūros žmonėms dabar nėra pats geriausias laikas. Traktuoja mus kaip amatininkus. Nors esu Meno kūrėjų asociacijos narys. Jau man atrodo, kad dabar daug kam kryžiai nepatinka.
- Ar neatrodo paradoksalu? Sovietiniais laikais jūs, dar būdamas paauglys, slapčia statėte Kryžių kalne kryžius ir atstatinėdavote dieną nugriautuosius. O dabar vėl įvairūs draudimai - saviškių valdininkų?
- Šiaip jau nesugalvojau tada statyti kryžių visiškai savarankiškai. Mano tėviškė - Kelmės rajone, Pažvarkulyje, tik 40 kilometrų nuo Kryžių kalno. Tuo metu dar vaikiško amžiaus buvau. Labai patriotiškai namie auklėjamas. Jaunas buvau, norėjau kažką gražaus padaryti. Nesvarbu, kad nelegalaus. Pakvietė ir prisidėjau. Nors visaip buvo. Nesakyčiau, kad visai nebijojau. Bet gal jūs norite arbatos? Vėliau ta tema pakalbėsime...
- O kas pakvietė?
- Toks Mečislovas Jurevičius. Šiaulietis. Disidentas, lageriuose kalėjęs. Artimai su juo bendravau. Dar du žmonės pastūmėjo mane. Vargonininkas Alvydas Šeduikis, dainininkės Jurgos Šeduikytės tėvas, ir tėvas Stanislovas Dobrovolskis. Ir kaltukus man pirmuosius padovanojo. Matė, kad aš kažkokio „durnumo“ turiu. Čiagi normalus visai negali kryždirbyste, menais užsiimti. Be to, aš dalyvavau nelegalioje pasipriešinimo organizacijoje „Eucharistijos bičiuliai“. Nelabai legalus dalykas. Reikėjo patikimų žmonių. O aš nuo vaikystės drožinėjau. Šeduikis paimdavo mažesnius darbelius, o didesnius tėvas Stanislovas veždavo dabartiniam vyskupui Jonui Kauneckui. O šis juos sukeldavo šventoriuose Žemaitijoje. Rasdavo galutinę vietą. Viliaus Orvido sodyboje, labai jis man artimas buvo, dar dabar apie 30 mano skulptūrėlių stovi. 1980 m., kai grįžau iš sovietinės armijos, įgijau daug drąsos. Su Orvidu beveik vienmečiai buvome. Gyvendavau jo sodyboje. Dvylika apaštalų užslėpta forma esu čia sukūręs. Vėl žadu ten važiuoti. Gal paukštį kokį Viliaus garbei padarysiu, o gal šventą Pranciškų.
- O koks šventasis jums pačiam pats artimiausias?
- Šventasis Jurgis. Į visas koplyčias jį kelčiau. Jurgis man simpatiškas. Reikia matyti, už kokį poelgį, už kokį didvyriškumą kiekvieną šventąjį gerbia. O Jurgis yra tiesiog gėrio ir blogio kova realioje skulptūroje. Bendroje kompozicijoje šv. Jurgis – drakonas, dar ir mergelė, kurią šv. Jurgis gelbėja, būti turėtų.
- Gal ir dabar praverstų šventasis Jurgis, jei įsivaizduotume, kad gelbėjama mergelė – Lietuva?
- Gal... Gal neprismeigtų jis ietimi visų negerovių, tačiau bent pagąsdintų. Aš labai norėčiau, kad Lietuva neišnyktų. Gal neišnyks? Kaip toje dainoje: „Už gimtinės klonius ir miškus žalius visą žemės auksą atiduot galiu“.
Olava Strikulienė
