Muzikiniai konkursai - svarbi profesinio trenažo forma, skatinanti atlikėjus ypač atidžiai peržiūrėti sukauptus įgūdžius, paieškoti ir atnaujinti techninių ir interpretacinių priemonių arsenalą. Pastaruoju metu, akivaizdu, ne tiek daug lietuvių muzikų (išskyrus dar tebestudijuojantį jaunimą) ryžtasi varžytis rimtuose konkursuose, ne dažnai išgirstame ir apie juose mūsiškių pelnytus laurus.
Praeitų metų rugsėjo pradžioje pirmąją premiją IX tarptautiniame J. Brahmso kamerinės muzikos konkurse Austrijoje iškovojęs fortepijoninis trio “Kaskados” - maloni išimtis. Jau septynerius metus savo žanrui ištikimi šio ansamblio nariai - Rusnė Mataitytė (smuikas), Edmundas Kulikauskas (violončelė), Albina Šikšniūtė (fortepijonas) - kovo 12 d. Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje pakvietė į visiškai naują kamerinę programą, kurioje išgirdome ir praėjusio konkurso atgarsius.
Koncertą pradėjo J. Haydno “Trio G-dur, op. 75” - vienas tų kūrinių, kurio interpretacijos kokybė nulėmė kompetentingos J. Brahmso konkurso žiuri sprendimą, skiriant “Kaskadoms” aukščiausią apdovanojimą.
Ko gero, vienas svarbiausių dalykų, kurį “Kaskadų” trio pavyko pasiekti per nuosekliai gludintą koncertinę patirtį - suformuotas savitas ansamblio braižas, savitas muzikos girdėjimas, pasireiškiantis lygiavertės trijų instrumentų sąjungos samprata. Vienas kitam itin dėmesingi partneriai, regis, linkę pamiršti solines ambicijas, įsitraukdami į trijų instrumentų “orkestro” monolitišką erdvę. Pagal tai jie renkasi ir repertuarą, kuris skleidžiasi iš autentiškos ansambliškos prigimties, suvienijančios, bet nesuniveliuojančios smuiko, violončelės ir fortepijono raiškas.
Koncertą apjuosė J. Haydno ir A. Dvorako “Trio, op. 90”, kuriuose ansamblis ypač įtikinamai išdėstė savo estetines, menines pažiūras. Visi trys muzikai - R. Mataitytė, E. Kulikauskas, A. Šikšniūtė - baigę M. K. Čiurlionio meno mokyklą, o vėliau tapę Maskvos konservatorijos auklėtiniais. Ir tai anaiptol ne kokia nors stilistinė, sceninės laikysenos etiketė, bet atlikėjo savybių dalis, integruojanti kruopščią teksto analizę, techninę preciziką, išbalansuotą architektoniką, kurios sąlygoja tolygią, logišką interpretuojamos muzikos versmę. Kiekviena pastarųjų ciklų dalis skambėjo kaip prasmingas visumos vienetas, atsiskleidė ryškiu charakteriu. O ypač taikliai įprasmintomis nuotaikomis, turtingais emociniais ir spalviniais potepiais alsavo A. Dvorako opuso romantika.
Į koncerto I dalies programą buvo įtraukti ir trys pastarųjų dešimtmečių kūriniai, kurie atsiskleidė ne vien išoriškai suvoktais stilistiniais skirtumais. A. Parto, L. Narvilaitės ir J. Fran?ais kompozicijos - visiškai skirtingi kūrybiniai pasauliai, tad ir atliekami pasitelkiant vis kitokias interpretacinės leksikos priemones. A. Parto “Mozart - adagio” (1992, 1997) dramatizmas, išaugęs iš W. A. Mozarto Koncerto fortepijonui ir orkestrui Nr. 23 II dalies citatos, pareikalavo iš trio muzikantų ekspresyvios artikuliacijos, garso disciplinos, taikliai išskaičiuotos garsų ir pauzių dinamikos.
Skambėjo ir premjera - L. Narvilaitės opusas “Kai liepto nebus, pereisiu upę” (2003), kurio dramaturginį “nervą” formavo įtemptas meloritminis pulsas, lakių ir aktyvių frazių kaita. Trys skirtingi tvinksintys tembrai, glaudžiai supinti greito tempo repetityviškai konstruojamos horizontalės tėkmėje, piešė kampuotų briaunų reljefą. O prancūzų kompozitoriaus J. Fran?ais 1986 m. sukurto “4 dalių Trio” elegantiška ir dekoratyvi, vietomis filmo muziką primenanti kompozicija atsivėrė lengvu šmaikštumu, sąmoju, žanrine žaisme, paskatinusia atlikėjus kiek laisviau pamuzikuoti, pasvinguoti ir taip naujomis spalvomis papuošti savo akademinį amplua.
