Jau po smuikininko prof. Raimundo Katiliaus (1947 m. kovo 16 d. - 2000 m. balandžio 4 d.) mirties pasirodžiusios kelios kompaktinės plokštelės, be to, jam vis dedikuojami buvusių mokinių ar scenos partnerių koncertai akivaizdžiai įrodo vertybinį ir dvasinį šios netekties matmenį.
Sunku įsivaizduoti, ar galima tolygiai užpildyti šią atsivėrusią nišą, ar gali rastis R. Katiliui tolygus įpėdinis, gebantis su tokia energija plėtoti itin sraunią kūrybinę, pedagoginę, atlikėjo veiklos tėkmę, kurioje bemaž nebuvo atokvėpių, patogiai išbalansuoto koncertų tvarkaraščio, kurioje kiekviena diena tvinksėjo didesniais ar mažesniais muzikiniais įvykiais.
Šiandien, jau praėjus trejiems metams nuo Maestro netekties ir svarstant apie jo įdirbį skirtingose veiklos srityse, išoriškai matome labai įspūdingus faktus, skaičius - apie 2000 koncertų, šimtai padarytų įrašų, dešimtys jo inspiruotų ar jo atliktų lietuvių kompozitorių partitūrų, per 60 profesinei veiklai parengtų mokinių. Tačiau už viso to slypi ir išskirtinė profesinė samprata, interpretacinė kultūra, originalus meninis braižas, didžiulis kultūrinis indėlis.
R. Katiliaus gimtadienio proga Vilniaus rotušės Didžiojoje salėje kovo 16 d. įvyko koncertas, sumanytas kelių profesoriaus mokinių. Programoje griežė smuikininkės Rasa Vosyliūtė, Dalia Suraučiūtė, skambino pastarųjų metų jo specialybės klasės koncertmeisterė pianistė Eglė Vosyliūtė, taip pat joms talkino altininkas Ramūnas Zakaras, violončelininkas Dainius Misiūnas.
Pilnutėlės salės akivaizdoje buvo pristatytas ir naujausias įrašų leidinys - kompaktinė plokštelė “Capriccio”, kurioje sutelkti 1978-1992 metais R. Katiliaus ir jo ilgametės scenos partnerės pianistės Larisos Lobkovos Lietuvos nacionaliniame radijuje ir Maskvos garso įrašų namuose įrašyti kūriniai - virtuozinės romantinės ir XX a. miniatiūros. Sumanymas įamžinti tokią repertuaro dalį kilo smuikininko našlei Birutei Katilienei ir Larisai Lobkovai. Tai įgyvendinti padėjo Lietuvos nacionalinis radijas, leidęs atrinkti ir pasinaudoti sukauptais fondais. Finansiškai šią idėją parėmė Lietuvos Respublikos kultūros ir sporto rėmimo fondas, techninį ir apipavidalinimo darbą atliko Vilniaus plokštelių studija.
Kodėl pasirinkta būtent tokia muzika? Nors R. Katilius dažnai teigęs, kad jam patinkanti toji muzika, kurią tuo metu griežiąs, tačiau tam tikras repertuaro sritis jis buvo apgaubęs ypatinga simpatija. Iš šių sričių išsiskyrė kompozitorių romantikų kūriniai, XX šimtmečio opusai. Atskirą pluoštą sudarė ir virtuozinės pjesės, lydėjusios smuikininką nuo pirmųjų ligi paskutinių meninės veiklos metų. Prie šios muzikos jis nuolat grįždavo, kartais iš jos parengdavo ir savarankišką koncerto dalį, sugrojo ir vien jomis pagrįstą programą, o dažnai šiuos kūrinukus pateikdavo koncertų “bisams”.
Virtuozinėse miniatiūrose R. Katilius gludino garso, technikos kokybę, artikuliacinę išraišką, skatino augti vaizduotę, ieškojo kuo įtaigesnių perteikimo priemonių. O sykiu individualiu balsu įsiliejo į minėtų kūrinių interpretavimo tradicijos procesą. Drąsiai galima teigti, kad nė vieno mūsų atlikėjo repertuare netilpo tokia gausybė virtuozinės muzikos. Tačiau nesuabsoliutindamas techninio primato, R. Katilius gebėjo sušildyti minėtus kūrinius savo pasaulėjautos padiktuotomis išraiškos subtilybėmis - lyrizmo pajauta, kontrastų energija, šypsena, sąmoju, meniniu vaizdingumu.
Naujoje kompaktinėje plokštelėje rasime 20 R. Katiliaus ir L. Lobkovos interpretuotų pjesių - N. Paganinio, F. Kreislerio, M. Castelnuovo-Tedesco, S. Prokofjevo, taip pat J. Heifetzo aranžuotų kitų kompozitorių (D. Milhaud, G. Gershwino) kūrinių. Tai muzika, kurios atlikimo kokybė, žaismingas ar romantinis, vietomis improvizacinis pobūdis, manding, patrauks kiekvieną - ir eilinį muzikos mėgėją, ir dar besimokantį jaunąjį smuikininką, ir atlikimo subtilybes išmanantį melomaną. Ir, žinoma, visus tuos, kurie gėrėjosi, dėmesingai tris dešimtmečius sekė šio smuiko Maestro profesinį skrydį.
