Vilniaus Rotušėje atidaryta Nacionalinės premijos laureato dailininko Vytauto Šerio kūrybos paroda “Paraiška ištikimybei”. Žinomas menininkas visuomenei pristato pastarojo dešimtmečio savo darbus: medinės skulptūros, tapybos kūrinius ir piešinius.
Trumpai keliais sakiniais nusakyti menininko kūrybą nėra paprasta: V. Šerys jau daug metų žavi ir stebina savo nevienareikšmišku buvimu mūsų kultūroje, vis atrasdamas naujų, netradicinių saviraiškos formų, kalbėjimo su žiūrovais būdų. Įvairialypis menininko talentas, absoliuti plastinė klausa V. Šeriui atveria ypač platų kūrybos lauką: jis vienodai sėkmingai valdo skulptoriaus kaltą, tapytojo teptuką, šalia kurių vienodai prasmingai imasi ir poeto plunksnos.
Pasak menotyrininkės Rūtos Pileckaitės, V. Šerys galėtų būti priskirtas Renesanso kūrėjo tipui, kuriam kūryba - ne kokia nors romantiška misija, bet labai nuosekli, intensyvaus vidinio poreikio skatinama buvimo forma. Kitaip nei jo kartos atstovai, V. Šerys impulsų kūrybai neieško praeities kultūrų tradicijose ar lietuvių liaudies mene. Visos asociacijos, plastinės vizijos randasi čia pat. Jos gimsta iš paties kūrėjo vidinių gelmių…
1956 m. Vilniaus dailės institute V. Šerys baigė skulptūros specialybę. Vėliau mokytojavo J. Vienožinskio dailės mokykloje, iki 2001-ųjų dėstė skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje. Dailininkas priklauso menininkų grupei “24”, yra surengęs daugybę parodų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. 1995 metais jam paskirta Nacionalinė premija.
Laidoje “Kultūros savaitė” dailininką Vytautą Šerį kalbino menotyrininkas, taip pat “24” grupės atstovas Viktoras Liutkus.
Mūsų pokalbį, Vytautai, norėčiau pradėti nuo pakvietimo į parodą. Jame aš perskaitau tavo labai kategoriškus žodžius. Cituoju: “…Et, aš savęs niekada nelaikiau menininku. Gal norėjau būti laisvas nuo visokiausių žaltvykslių. Žmogus ir tiek…”. Man tai nuskambėjo kaip iššūkis ir sau, ir mums, tavo talento gerbėjams. Tad iš karto klausiu, kuo tada save visą gyvenimą laikei? Kieno ši paroda: Šerio - menininko ar Šerio - Lietuvos piliečio?
Piliečio. Mano rankoje, mano saujoje - šimtai partijų, religijų, tautybių. O aš - tik vienas pilietis ir Lietuva viena, vienintelė. Joje telpa visi kiti: žmonės, daugybė šunų, kačių, paukščių, varnų, juodvarnių, vieversių...
O kaip tada su kūryba, su Šerio piliečio kūryba?
Jeigu žinočiau, dievaži, pasakyčiau... Aš taip kalbėdavau ir savo mokiniams. 30 metų mokytojavau dailės mokykloje, vėliau dar akademijoje. Sakydavau, dievaži, jeigu žinočiau, tai tikrai pasakyčiau. Bet kad nežinau. O kaip molį minkyti žinau. Kai ką žinau. Bet nedaug...
Dievas myli “troicą”, kaip sako lietuviai. Pradžioje buvo žodis, tai aš rašinėjau, paskui pradėjau piešinėti. Galvojau, tai kur man dabar stoti? Kaip su tais menais? Į literatūrą, lietuvių kalbą? Bet jeigu įstosiu į literatūrą, jeigu parašysiu kokį dekadentinį eilėraštį, tai dės per galvą partija, komjaunimas ir t.t. Taip ir būdavo. O šepetį galima piešti: niekas nedraudžia piešti šluotos arba šepečio. Tai aš ir atsidūriau Dailės institute. Užtat taip ir sakau: nelaikau savęs menininku.
O kai aš stojau į gimnaziją, kai iš tų visų savo kaimų atvažiavau (beje, labai nedaug tada tokių buvo, kiti ir liko tokie bernai), tai man, pavyzdžiui, buvo labai įdomu, kodėl mėnulis būna kaip ragas, o paskui toks apvalus? Kur saulė dingsta naktį ir pan. Toks nepaprastas smalsumas mokytis, pažinti pasaulį buvo. Kartais baigęs institutą žmogus, dar nieko nepadaręs, o jau šaukia: aš menininkas, aš menininkas! Aš taip klausausi ir tyliu…
Vytautai, betgi grįžkime prie parodos. Tokia didelė paroda - tapyba, skulptūra, piešiniai. Pirmiausia knieti žinoti, o kodėl toks pavadinimas: “Paraiška ištikimybei”? Man čia visokių asociacijų, palyginimų ir klausimų kyla. Kad paraiška, tai galbūt nieko tokio. Mes visi rudenį rašome paraiškas Europos Sąjungai, ministerijoms, fondams, norėdami kažką gauti. O tu parašei pats, kaip menininkas, paraišką ištikimybei. Bet, antra vertus, tai nėra joks konkursinis darbas. Tai yra jau šiokia tokia kaip ir ataskaita. Bet jei ištikimybei, tai aš pirmiausia siečiau ją turbūt su pačia kūryba, kurios niekad turbūt nepalikai ir buvai ištikimas nuo ryto iki vakaro.
Taip. Žodis “paraiška” mane truputį gąsdina, toks kanceliarinis žodis. Bet paraiška nereiškia, kad aš ištikimas. Tai kam ištikimas? Poezijai, tapybai ar skulptūrai...
Kodėl taip vėlai prisiekei ištikimybę? Gal reikėjo prieš 10 metų prisiekti.
Aš neprisiekiu, aš tik pareiškiu.
O kas buvo anksčiau?
Gal buvau neištikimas. O dabar pasidariau ištikimesnis.
Tu subrendai ištikimybei.
Taip, subrendau.
Dabar galbūt apie pačią parodą. Tapyba, skulptūra, piešiniai. O kodėl pirmoje vietoje atsidūrė tapyba? Pats esi žinomas skulptorius. Už skulptūrą gavai netgi Nacionalinę premiją 1995 m., o čia - tapyba. Ką, vėl premijos nori? Už tapybą dabar?
Netrukdytų… Matai, akmens neišprievartausi, akmuo žmogų moko švelnumo. Atidarai tokią vidinę tamsą, išleidi ją. Galbūt akmuo buvo, kai tik pradėjo žemė kurtis? Gal tas akmuo dar nebuvo matęs šviesos?.. Ir akmuo auga labai ilgai ir lėtai. Ir medis auga ilgai, lėtai. Jeigu aš medį pasodinau, tai tiktai vaikų vaikai jį kirs. O tapyba - tuoj pat viskas nusiauksins, paskui nubals, vėl sužaliuos pavasariais. Toks žaismingumas, kažkoks ūpas keistas.
O ar nebūna taip, kad kurdamas skulptūrą kartais pasiilgsti spalvos?
Na, štai lietuvių labai gera grafika…
…na, sakykime…
…sakykime, tarp mūsų... Bet grafikos parodose aš visuomet labai greitai perbėgu pro tuos darbus ir man akis neužkliūva. Man visai neįdomu. Nėra spalvų! Pavyzdžiui, numesk ant purvino sniego “Primos” raudoną dėžutę… Ir man tai jau yra tapyba.
O kaip japonų graviūrose, pavyzdžiui, pušys tušu...
Kadangi savęs nelaikau menininku, tai nesidomėjau jokiais menais. Daugiau - galaktikomis. Ar žinai, kiek yra galaktikų pasaulyje? Taigi šimtas milijardų! Tai ką čia tokie menai... Niekai visokie prieš tokius dalykus... Užtat aš ir nesu menininkas.
Gerai, tuomet nekalbame apie meną, kalbame apie skulptūrą.
Apie skulptūrą... Ach, kad perkūnėlis, dar blogiau...
Man knieti paklausti, ar esi kada nors išskaptavęs Rūpintojėlį?
Esu iškalęs.
Bet iš medžio?
Ne.
Galima sakyti, kad tu pats esi toks postrūpintojėlis: jeigu jau kokia tema ar koks motyvas tavęs nedomina, tai pačiam netgi atrodo kaip koks visai atgyvenęs reikalas…
Kažkada esu sakęs (ir labai įžeidęs), kad man liaudies menas kelia labai blogą nuotaiką. Tokie baudžiauninkų veidai... Tie nuo šventumo “apglušę” barokiniai šventieji… Aš juos taisiau, restauravau bažnyčiose… Esu dirbęs restauracinėse dirbtuvėse. Taip, esu laipiojęs Vilniaus bažnyčių stogais. Prisimenu, tada gyrė visi - liaudies menas, liaudies menas! Nes tokie dalykai buvo labai naudingi. Mikėnas, liaudies menas, liaudies menas, Mikėnas... - ir tu jau ant parnaso!.. Iš karto tampi pripažintas.
Bet, Vytautai, kalbame dabar apie skulptūrą, ne apie meną. Kas skulptūroje svarbiausia - kiaurymė ar tūris?
Tapyboje nereikia brėžti piešinio, jis man beveik nereikalingas. Čia svarbiausia yra spalva. O skulptūra - tai kontūras. Ta amplitudė nuo vieno taško iki kito taško. Turi būti begalinis tikslumas. Tarsi atidarau aš ją. Sakykime, jeigu yra gražus akmens blokas, tai kam man jį liesti? Tegul toks ir būna. Aš imu tik skeveldras. Kad bobutė nesukūrentų malkų, tai aš pasiimu kelias pliauskas ir padarau skulptūrą. Tik nežinau, kas geriau. Malkomis žmogus galbūt kojas pasišildytų, o mano ta skulptūra taip ir mėtysis metų metus.
Bet čia nieko bloga, Vytautai. Matai Marxo “Kapitalą” gali pasikišti po kojomis, kad lemputę įsuktum. Ir su Marxo “Kapitalu” gali pasaulį apversti…
Pasaulyje Marxas yra normalus filosofas, tik mes esame labai prieš jį. Taigi viskas keičiasi. Tokio žydelio “Šiaurės Atėnuose” buvo parašyta: krito pasikalbėjęs ant gatvės ir iš karto jį pervažiavo taksistas… O kaip anksčiau, gerais laikais, būdavo? Taigi reikėdavo 10 metų gulėti, kol tave pervažiuos automobilis…
Tai, Vytautai, grįžkim prie skulptūros darymo ar kūrimo. Aš negaliu nepaminėti vieno, mano galva, įstabiausio tavo kūrinio. Tai Jusčio Mikučio skulptūrinio portreto. Man regis, tai yra vienas stipriausių ir tavo paties, ir apskritai Lietuvos portretinės skulptūros darbų. Kaip buvo šita skulptūra sukurta? Jos istorija.
Susipažinau su J. Mikučiu, grįžusiu iš lagerių, gal 1958 m. pas Vincą Kisarauską. Čia jis užeidavo dažnai. Padariau tokį realistinį jo portretą, bet nepriėmė jo muziejus. Buvo neva per daug modernus. O vėliau… Net nežinau, kaip kilo man idėja dar kartą jį lipdyti... Kažkaip pradėjo Mikutis blogti, pradėjo progresuoti jo liga, jis tiesiog pradėjo “luptis”. Aš iš atminties suformavau kaukolę ir nulipdžiau. Beje, išėjo labai panašus. Tas antrasis portretas pasirodė 1981 m. Kai aš juos abu sudėjau vieną šalia kito, man pasidarė baisu ir netgi bijojau kam rodyti. O dabar pasižiūriu: čia yra gryniausias ekspresionizmas…
O koks tavo požiūris į monumentaliąją skulptūrą. Pats nesi jai atidavęs didelės duoklės. Galbūt netgi abejingai žiūri?
Ne, neabejingai. Bet man kažkaip nesisekė. Vis užkliūdavau ir niekur nepraeidavau. Vienais metais pastačiau porą tokių monumentalių, dekoratyvinių skulptūrų ir man užteko. Kažkaip aš per anksti pavargau jas daryti... O kiti daro...
Na, ir kaip pačiam atrodo? Kaip daro? Koks bus V. Kudirkos paminklas? O koks yra Mindaugo paminklas?
Dabar prisiminiau tokį kalambūrą apie šiuolaikinį meną. Koks šiuolaikinis menas? “Nūdienis menas - tai nūdnas menas, šiųdienis menas - tai š... menas…” Taip sakė Juozas Mikėnas. Bet tai buvo labai seniai.
Na, aš ne prieš šių dienų meną. Tiesiog tokie keisti paradoksai: pvz., sovietmečiu neturėjai laisvės, bet negalėjai kokio nors niekalo padaryti. Juk buvo visokios komisijos, tarybos... O kaip dabar? Tarsi gali daryti ką nori, na, ir prašom! Štai kad ir Užupio angelas. Anksčiau sovietmečiu tokio niekas nebūtų leidęs statyti! Ir ne todėl, kad tai angelas (angelo - juo labiau!), bet būtent tokios skulptūros nebūtų leidę statyti. Na ir ką? Įprasim, susigyvensim, užmiršim. O dabar gimusieji, tą angelą jau besantį atradę, kada nors sakys - taip ir turi būti.
O Mindaugo paminklas… Aš tada kalbėjau - na, kam jūs darote tą apvalų pjedestalą? Taigi užsikelkit ant Gariūnų bokšto ir bus tvarkoj. Bet vis tiek padarė ir nupoliravo. Negalėjau pakęsti! O dabar ilgainiui žiūriu: vis važiuoju pro šalį, važiuoju ir... įprantu…
Ir dar apie Gediminą. Šiandien visi jau užmiršo tas visas kalbas, visą kritiką. Ir jis toks stovi sau, - na ir ką? Yra juk daug prastesnių arkliukų mieste.
Vytautai, ar menininkai jaučia gėdą, kada, sakykime, praeina tam tikras kūrybos laikas, o jie eksponuojasi, rodo savo kūrinius, išeina į viešumą su savo žodžiu, tapyba, skulptūra, grafika… Ar būna toks, tarkime, gėdos, nepatogumo jausmas? Ne tik prieš visuomenę, bet ir pačiam prieš save.
Aš visą laiką taip jaučiuosi! Aš ir dabar labai jaudinuosi. Gal tik, kai pražilau, šiek tiek norisi šviesiau kalbėti. Padaryti kelis žingsnius, išeiti prieš žmones - man tai yra tiesiog kankynė. Pvz., nepadarę karjeros dainininkai - puikiausiais balsais, bet negali išeiti į sceną! Ir man taip pat. Reikia išgirsti balsą arba pajusti auditoriją. Kartais taip būna: ką nors gerai pasakai ir visiška tyla. O tada jau gali kalbėti.
O kaip su paroda?
Kas yra paroda? Pakabinai ir nuėjai sau.
Bet jeigu jokio atgarsio nėra, tyla?
Susirenki ir parsiveži namo.
O jei dveji, treji metai - tyla... Ir apie Šerį - pilietį, Šerį - menininką nė žodžio. Kas tada?
Prieš tai buvo dešimtmečiai ir nebuvo nė žodžio, tai kodėl jie turi kasmet kartotis? Visų pirma tai yra aktas, tai yra procesas. O kas paskui - ne be tiek jau rūpi.
O gal nereikia ir rodyti išvis?
Beveik… Taip jaunas kalbėjo S. Geda. Nereikia jo poezijos klausyti, nieko nereikia... Tai galima taip pašūkauti, bet tai vis tiek yra netiesa. Vis tiek žmogus kažką apgaudinėji arba galbūt nori būti arogantiškas, įdomus. Na, kaip man dabar jūsų nereikia? Tyla, tyla, tyla... Galbūt daug kas taip sako, bet ar reikia jais tikėti, kad taip jiems niekas ir nerūpi. Turbūt vargu bau. Ir aš pusiau sakau, pusiau - ne.
Pusiau neigi, pusiau užtari...
Pusiau užtariu...
Dar tokią įdomią sritį norėčiau paliesti. Vytautai, ilgus metus dėstei Dailės akademijoje. Iš pradžių mokytojavai vadinamojoj Černiachovskio dailės mokykloje, paskui Vienožinskio. Man pačiam yra tekę būti tavo mokiniu. Aš gerai atsimenu, kaip pats pasilenkęs žiūrėdavai į mūsų tuos nevykusius molio lipdinius. Ir man iki šios dienos tas Šerio pasilenkimas ir žiūrėjimas iš apačios į skulptūrą kelia tokią asociaciją, tarsi tu norėdavai kiaurai peržiūrėti, o kas vis dėlto tame molio gabale yra įspausta, kas gali būti jau tuo garbingu meno vardu pavadinta. Bet klausimas apie ką kita. Dailės pedagogų sritis vis vien yra tokia, sakyčiau, ypatinga. Čia tarsi ugdai sau lyg ir konkurentą, ir kolegą, ir kitą menininką, kuris į meną ateina su savo pasaulėžiūra. Kaip pačiam dabar jau iš laiko atstumo atrodo ta pedagogika?
Visada jutau baimę: juk gali žmogų sužaloti. Bet man niekados taip neatsitiko. Mokykloje man tekdavo net ne metus, o tik kokį pusmetį su tuo vaiku padraugauti. O po to jis dingdavo iš mano akiračio, eidavo pas kitus mokytojus. Šiaip jau dar su vaikais kai ką sugebėdavau padaryti. Vaikai - kaip molis. Daug sudėtingiau buvo su studentais: juk jie suaugę žmonės, negi dabar šokdinsi juos ar ką...
Tu irgi buvai studentas, kažkas iš profesūros taip pat šokdino?
Prastas buvau mokinys. Skulptūroje gal ir buvo kokių pakilimų. O piešėjas buvau prastas. Gal metodai nepatiko?.. Aš vis tiek buvau truputėlį impresionistas. Kiek gali nupiešti su pieštukėliu juodu? Man tai labai netiko. O molis jau turi rankas, jau gali daugiau. Išmokau piešti moliu. Taip ir mokiniams aiškinau - piešiam moliu... Beje, iš pradžių daug jiems padėdavau, taisydavau jų darbus, bet paskui supratau, kad tai yra beviltiška. Jeigu man dabar kas nors patapytų drobėje, ar aš galėčiau sekti tuo tapytoju? Niekaip! Žmogus negali atkartoti kito. Todėl vėliau pradėjau daugiau kalbėti su mokiniais, aiškinti.
Tai, Vytautai, tu juos meno ar daugiau amato mokinai?
Gal daugiau amato. Aš meno nesuprantu, todėl ir sakau, kad nesijaučiu esąs menininku.
Na, tada, Vytautai, prisiminkime mūsų kolegą Alfonsą Andriuškevičių, kuris pačiam gražų įvadą kataloge parašė. Jis sako: velniai rautų, nekreipkim dėmesio į skulptūras ir kalbėkime apie poeziją, apie eiles kaip apie skulptūras... Tai mes jau pokalbio pradžioje šnekėjom, kad pirmiausia buvo žodis, pirmiausia buvo tie eilėraščiai... Ir tik paskui patį patraukė prie medžio ir prie skulptūrų.
Taip. Juk, kad ir kur būtume, jeigu matysime bet kokį piešinį arba tapybą, vis tiek kažkaip susivoksime. O jeigu kalbos nemokėsim, žodžio nežinosim? Viskas - iš namų niekur net neik. Tokie paradoksai keisti. Žodis yra žodis, o paskui jau menas, su kuriuo gali per pasaulį važiuoti…
O iš kur ateina žodis? Pavyzdžiui, rašai: “…diena kaip žąsis...”
Jeigu žinočiau, kartoju, tikrai pasakyčiau. Šiaip man labai patikdavo tos žąsys. Jos baisiai protingos. O kas Romą išgelbėjo? Žąsys. Aš jas buvau tiesiog įsimylėjęs. Jos tokios baltos... Ir kiek aš joms galvų nukapojau…
Jeigu jau sutiksime su tavo pasakymu, kad skulptūra vis dėlto pirmiausia yra amatas, tai kaip tuomet yra su poezija? Negi poezija irgi yra amatas?
O jūs manot kitaip?
Aš manau kitaip. Negali būt poezija amatas!
Na, kaipgi parašysi nemokėdamas gramatikos? Beje, nusipirkau Vytauto Ambrazo “Lietuvių gramatiką”. Pavarčiau, pavarčiau, nunešiau ją į knygyną ir iškeičiau į Einšteiną. Žinoma, čia aš pafantazavau. Tai kaip parašysi eiles, jeigu nemokėsi gramatikos? Deja, aš rašiau, kai nieko nemokėjau.
Gali idealiai mokėti lietuvių gramatiką, bet būti labai “šlapias” poetas…
Be abejo...
Tai, vadinasi, poezija vis dėlto yra ne gramatika?
Aš eiles rašiau nieko nežinodamas, dar būdamas vaikas. Gal man buvo 12-13 metų... O paskui, kai mokykloje pradėjo dėstyti eilėdarą, iš karto paklydau, nieko man nebeišėjo. Pabandyk susitvarkyti su visokiais jambais, anapestais, amfibrachiais ar strofomis?! O kai jų nežinojau, tai ir nereikėjo.
Tai prie ko grįžtam? Grįžtam prie skulptūros kaip meno ar meno ir skulptūros?
Ai, “suženykim” ir eikim sau savo keliais!
Tai gal taip ir reziumuokim, kad vis dėlto viskas “susiženija”. O ir paties natūra yra ta, kuri ištikimai “suženija” - ir tapybą, ir skulptūrą, ir žodį...
Aš tik pareiškiu ištikimybę…
Tai, Vytautai, jau baigiant mūsų pokalbį, man dar knieti tave paprovokuoti. Kaip toliau su ištikimybe? Ar rašysi antrą paraišką?
Po metų.
Po metų?
Aš negaliu laukti ilgiau, aš neišgyvensiu.
Kas tai bus? Poezija?..
Gal bus drobės. Popierius garankščiuojasi kaip kokia senmergė. Ir netgi konkrečiai, pavyzdžiui, piešinius reikia rėminti, ir dar tas stiklas... Nekenčiu stiklo. Vis dėlto svoris! Pakabinsi kur nors ant sienos, ant tavęs užkris... Mirtis bus tokia estetiška, bet nelabai garbinga. O drobė vis dėlto yra drobė! Padarei, ir nieko nebereikia. O rėmus gali ir pats užsidėti kokius tik nori.
Ar pačiam patinka aliejinio dažo kvapas?
Labai.
O kas patinka, kai kali skulptūrą? Dulkių kvapas, smūgio jėga?
Labiausiai man patinka kalti akmenį. Taigi milijonus smūgių padarai. Bet kokių smūgių! Ne šiaip sau plaktukėliu, o kūju! Ir tas kvapas… Tu atidarai, kaip jau minėjau, kažkokią amžių glūdumą. Ir toks kvapas pasklinda, na, kaip iš Rusijos caro sagos. Yra tokia tuščia, bet gerai uždaryta saga. Ją atidarius galima tikrinti, koks tais laikais buvo atmosferoje oras.
Tai tas pats yra ir akmeny?
Panašiai.
Siera?
Kažkas panašaus... Velnio buvo pamesta, matyt. Dangiško ten mažoka…
Daugiau požemio?
Daugiau požemio vis dėlto.
Dėl to mes akmeninius paminklus ir statome?
Turbūt. Kad neišlįstų tie mūsų kolegos.
Gražiai pakalbėjome, Vytautai. Ir apie akmenį, ir apie dangų, pragarą, apie žodį, apie meną ir ne meną. Pašnekėjome kaip tikri piliečiai.
Aš toks ir noriu būt, nors nieko nedarau. Man net gėda.
Kaip suprasti?
Na, nepadedu kažkaip niekam, tik balsuoju...
Betgi tokia didžiulė paroda! Man rodos, tai ir yra darymas.
O kur aš dėsiuosi? Būsiu turtingas? Suvalgysiu penkias kiaušinienes, du šimtus balerinų turėsiu, ar ką? Tai aš geriau einu tapyti...
Tai čia ir yra ištikimybė.
Po metų pareikšiu ištikimybę. Be paraiškos.
Lietuvos radijo laidoje “Kultūros savaitė” dailininką Vytautą Šerį kalbino menotyrininkas Viktoras Liutkus.
"Kultūros savaitė" - tiesioginė informacinė laida apie kultūros gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje. Laida transliuojama šeštadieniais 9.05-11.00 val. per Lietuvos radijo pirmąją programą. Kiekvieną šeštadienį dviejų valandų laidoje - septynios kultūros dienos mūsų šalyje: teatrų premjeros, dailės galerijų naujienos, koncertų salėse skambanti muzika, literatūros pasaulio pulsas, susitikimai su meno kūrėjais. Kiekvieną šeštadienį - pasaulio kultūros naujienos: gastrolių atgarsiai, tarptautiniai projektai, užsienio svečiai. Autorės Jolanta Kryževičienė ir Gailutė Jankauskienė, muzikos redaktorė Olga Malcienė ([email protected]).
