Apie ką šiuo metu daugiausiai kalbama, kas jaudina televizijos laidų vedėjus, tose laidose dalyvaujančius politikus ir apžvalgininkus? Įsijautus svarstomas klausimas, kas bus Lietuvos premjeras, lyg nuo to priklausytų mūsų šalies likimas. Tačiau ar išties šitas klausimas svarbus, ar jis reikšmingas laimėjusios koalicijos darbotvarkėje?
Premjero klausimas - tai techninis dekoracijų, reikalingų (ar nereikalingų) visą politinę Lietuvos valdžią laimėjusioms politinėms jėgoms pridengti ar savaip paryškinti, dalykas. Jei tos jėgos, o tiksliau - pagrindinis regimas Viktoro Uspaskicho ir Artūro Paulausko duetas, nuspręs truputį luktelti, kad publika įprastų prie jų viešo rodymosi, tai V. Uspaskicho premjeravimą galima kuriam laikui ir atidėti, na, kad ir pusmečiui - jis galėtų paimti finansų ar ūkio ministro postą, kol “iškilus būtinybei” jam būtų pasiūlyta formuoti Vyriausybę.
Galimi ir kitokie variantai, tačiau visi jie - laimėjusio politinio dueto taktiniai veiksmai. Strateginis tikslas jau įgyvendintas. Dabar būtina laiduoti ilgalaikį strategijos veikimą. Svarbiausias artimiausių kelių mėnesių postas, kol įsivažiuos V. Uspaskicho Vyriausybė arba kol veiks dekoracijos, yra Seimo pirmininko vieta, iš kurios tvarkomas visas kasdienis politinis vyksmas. Nemanau, kad A. Paulauskas paleistų šį postą iš savo rankų.
A. Paulauskas per pastaruosius porą metų į savo rankas suėmė politinio valdymo ir politinio manipuliavimo gijas. Šis neeilinis laimėjimas ir dar sėkmingi santykiai su didesnėmis geopolitinėmis galiomis laiduoja jam politinį ilgaamžiškumą.
Valstybės valdymo gijas ir politinio poveikio svertus Seimo pirmininkas perėmė politinių skandalų metu - kaip tik politiniai skandalai buvo tos priemonės, kuriomis tikrinta viso valstybės mechanizmo veikla, nustatomos silpnosios, būtinos savais žmonėmis stiprinti vietos. Per pastaruosius porą metų tas politinis duetas pritaikė valstybės mechanizmą savo ir jį palaikančių jėgų tikslams, o politines partijas meistriškai privertė atlikti joms skirtus vaidmenis.
Drįsčiau suformuluoti vieną esminį politinių vyksmų dėsnį, galintį paaiškinti kai kurių mūsų partijų, ypač dešiniųjų, chroniškas nesėkmes (tiesa, kaip gerais sovietiniais metais jų lyderių vadinamas naujais laimėjimais). Dėsnis toks: visi bent kiek reikšmingesni politiniai lyderiai, numatantys tik porą žingsnių į priekį, neišvengiamai atliks jiems skirtus vaidmenis tame scenarijuje, kurį rašo keturis žingsnius numatantys politikai ir juos aptarnaujančios komandos. Gražiausias vaizdas tada, kai pirmieji savo noru atlieka jiems skirtą vaidmenį, manydami su kažkuo dėl kažko kovoją. Tas dėsnis akivaizdžiai veikė ir “prichvatizuojant” “Mažeikių naftą”, ir nušalinant prezidentą Rolandą Paksą (buvusį politinį A. Paulausko, vadinasi, ir V. Uspaskicho bendražygį), ir duetui laimint politinę valdžią. Deja, joks dėsnis negali pasakyti, nei kiek yra tų scenarijų, nei kas konkrečiai juos kuria.
Kodėl vis dėlto svarstoma premjero kandidatūra? Šitaip žmonių, vadinamojo elektorato, dėmesys nukreipiamas nuo svarbiausio šios dienos įvykio - esminio politinės konfigūracijos pasikeitimo - ir nukeliamas į ateitį. Ko jau ko, o mąstančių apie įvykį ir bandančių jį suvokti rinkėjų politikams tikrai nereikia, jiems reikalingi besiviliantys, pažadų apakinti, būsimų įvykių pavilioti žmonės. Žiniasklaida su politikais užlieja žmonių sąmonę būsimų įvykių interpretacijų burbulais, atsiedama nuo kasdienio vyksmo. Be to, tie svarstymai tartum įtikina, esą dar ne viskas nulemta, dar kai ką galinti pakeisti rinkėjų valia - šitaip skatinama didinti dalyvavusių rinkimuose procentą.
Algirdo Brazausko elgesį šiuo metu lemia pakitusi jo padėtis. Jis ne tik socdemų vadovas, bet lyg ir koalicijos lyderis. Tačiau nelabai tikras. Juk pats rinkimuose nedalyvavo, o rinkimų sąraše rinkėjų reitingavimas buvo palankus A. Paulauskui - jis patvirtintas pirmuoju. Seimo pirmininkas gavo papildomą kozirį - jis dabar visiškai pagrįstai gali tvirtinti, esą šitaip rinkėjai parodę norį jį matyti naujuoju didžiosios socialdemokratų partijos pirmininku.
Tačiau A. Brazauskas jau reikalingas istorijai. Grynas, nesuteptas, taip ir nesužinojęs, nei kas yra mafija, nei kas korupcija. Tai istorijai, kurią rašys socialdemokratai ir kurioje komunistų partijos veikėjai bus tikrieji Lietuvą iš okupacinės priespaudos išvedę “ąžuolai”. O ir pati komunistų partija pasirodys buvusi tik tam strateginiam išlaisvinimo tikslui tikrųjų socialdemokratų sukurta priedanga. Prieš kelias dienas Česlovas Juršėnas vienoje radijo laidoje kukliai užsiminė, kad jų partijai jau šimtas metų. Taigi.