Prieš pat šv. Velykas politinė sumaištis lyg ir buvo įveikta – Seimui ėmė vadovauti naujasis pirmininkas, o trys didieji valstybės vyrai už uždarų prezidentūros durų draugiškai svarstė susiklosčiusią padėtį.
Visos valstybės valdymo institucijos veikia, politikai be perstojo kalba teleekranuose ir visaip įrodinėją pasirengimą dirbti „Lietuvos labui“. Tad gal žmonėms ir nebėra reikalo nerimauti?
Nors pastarąsias savaites visi telekanalai ir žiniasklaida išsijuosę aiškinosi Artūro Paulausko nuvertimo priežastis, tačiau įdėmesniam žiūrovui bei skaitytojui taip niekas ir nepaaiškėjo. Į paprastą klausimą, kodėl vis dėlto Darbo partijos vedlys Viktoras Uspaskichas nusprendė versti savo artimą bendražygį A. Paulauską, su kuriuo išbandė ir pritaikė veiksmingas politines valdžios ėmimo technologijas, kol kas niekas neatsakė.
Televizijos laidose į šį klausimą atsakinėjantis V. Uspaskichas atrodė ištiktas savotiško autizmo priepuolio – lyg nesuprasdamas, ko klausiamas, kaip užsikirtusi plokštelė kartojo apie balsavusių „laisvą pasirinkimą“. Ne ką geriau atrodė ir šypsenėlę išspaudinėjantis buvęs Seimo pirmininkas – atsidėkodamas bendražygiui jis visiems paskelbė balsavęs už darbiečio Viktoro Muntiano kandidatūrą. Šitaip akivaizdžiai parodė, jog neįsižeidė ir yra pasiruošęs vėlei draugauti. Pažymėtina, jog apie šiuos įvykius ir kilusią sumaištį nieko nenutuokia ir konservatoriai – jų lyderis Andrius Kubilius iki šiol negali dorai paaiškinti, ko jie siekę inicijuodami nepasitikėjimą Seimo pirmininku, jei net nebuvo numatę šioms pareigoms savo kandidato.
Buvo išsakyta nuomonė esą Seimo pirmininko vertimas buvo nelabai pavykusio darbiečių sugalvoto plano „imti valdžią“ nustumiant premjerą Algirdą Brazauską rezultatas. Tam jiems būt reikėję iš anksto pasirūpint naująja dauguma Seime, tačiau nebuvo girdėti apie darbiečių vedamas derybas su kitomis parlamentinėmis partijomis. Nesiimdami burti iš tirščių, pasvarstykime apie susiklosčiusią padėtį.
Nors milijonierių Darbo partija ir nepaėmė valdžios, tačiau gavo nemažai ir žymiai sustiprino savo pozicijas valstybės valdymo srityje. Be Seimo pirmininko posto, jiems pereina ir vieno ar dviejų ministrų postai, taip pat kai kurie Seimo komitetai, tarp jų ypač svarbus, teisėsaugą ir spectarnybas prižiūrintis Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, kuriam ilgus metus vadovavo A. Paulausko bendražygis, skandalų politikos meistras Alvydas Sadeckas. Derėtų prisiminti dar vieną svarbią aplinkybę – po kurio laiko V. Muntianas ims pavaduoti Lietuvos prezidentą Valdą Adamkų. V. Muntianui suteikta galimybė pabūti prezidentu. Tiesa, laikinai einančiu tas pareigas. Kol V. Adamkus atostogaus ar susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Tad klausimas, ar Darbo partija ramiai lauks eilinių V. Adamkaus atostogų, ar ims skatinti prezidentą „paatostogauti“. O juk prezidentas V. Muntianas kartu su darbiečių Seimu ir per trumpą laiką gali nemažai nuveikti „Lietuvos labui“.
Nedaug kas atkreipė dėmesį į stebėtiną sumaišties vyksmo ir derybų dėl „Mažeikių naftos“ akcijų išpirkimo kulminacijos sutapimą. Seimo pirmininko postas perėjo darbiečiams tuo metu, kai išaiškėjo, jog Lietuva jau niekaip nebenupirks tų akcijų, juolab jų „pelningai“ nebeparduos. Galima nujausti, kad A. Brazauskui šiuo metu labiau rūpi, kaip „išsivynioti“ iš šių derybų. Amerikiečių teismas patenkino Rusijos valdžios ieškinį ir uždraudė „Jukos“ savininkams disponuoti koncerno turtu, tad nėra kam pasirašyti pardavimo sutartį. Pagrindinis „Jukos“ atstovas yra amerikietis, tad jam privalu laikytis teismo sprendimo.
Pasitvirtino nuogąstavimai tų politikos ir ekonomikos analitikų, kurie abejojo mūsų vyriausybės gebėjimais valstybei naudinga linkme pakreipti tokio pobūdžio derybas, juolab uždirbti, sukaupus ne tarptautinio milijardinės apimties verslininkavimo, o tik vietinio „prichvatizavimo“ bei pinigų plovimo patirtį. Tačiau vis dėlto kyla klausimas, kodėl Rusijos valdžios vis labiau spaudžiama ir jausdama vis didėjančią grėsmę netekti viso turto „Jukos“ taip ilgai nepasirašinėjo sutarties ir neėmė tų Lietuvos siūlomų grynųjų. „Jukos“ derybininkai ilgokai slapstėsi, o visas derybų vyksmas buvo panašus į katės žaidimą su pelėmis, kai negali nustatyti, nei kas ir kur yra katė, nei kas tos pelės. Galimas daiktas, jog tarp „Jukos“ akcininkų bei vadovų buvo Kremliui artimų žmonių, kuriems buvo pavesta šitaip elgtis laiduojant naujas pelningo investavimo galimybės. Vien buvusio ilgamečio Rusijos centrinio banko vadovo, šiuo metu dirbančio „Jukos“ koncernui Viktoro Geraščenkos figūra ko verta.
Gal ir tarp Lietuvos derybininkų ar su šiuo vyksmu susijusių įtakingų politikų buvo vilkinimo taktikos atstovų? Kaip ten būtų, šiuo metu A. Brazausko kalbos apie „Mažeikių naftos“ nacionalizavimą yra tik pigi viešųjų ryšių akcija. Koks jos tikslas? Nevykėliams kuriam laikui suteikti kovotojų bruožų arba pridengti vykusiai pasibaigusią derybų vilkinimo taktiką. Nacionalizavimui derėjo ruoštis iš anksto, kaip atsarginiam variantui, nes tai nepaprastai sudėtingas dalykas, kurio pasekmių neįmanoma numatyti. Tačiau apie tokio plano rengimą niekam nieko neteko girdėti.
Rusijos valdžiai periminėjant likusį „Jukos“ turtą, vadinasi, ir jai priklausančias „Mažeikių naftos“ akcijas, vargu rasis drąsuolių į tą turtą atvirai „kėsintis“. Rusija imtųsi visų įmanomų veiksmų tokiems „niekadėjams“ atgrasinti - ne tik pasitelkiant teismus, bet ir spaudžiant galimomis ekonominėmis sankcijomis.
Tad galėtume manyti, kad imanti į savo rankas Seimą ir Seimo komitetus bei Užsienio reikalų ministeriją Darbo partijos vadovybė turi kol kas neviešinamą planą, kaip pasielgti su „Mažeikių nafta“. Netruksime sužinoti.
