Amerikiečiai yra nutarę valdžią Irake perduoti patiems irakiečiams iki birželio 30 dienos, tačiau ima aiškėti, kad ankstesnis valdžios perdavimo planas neįmanomas įgyvendinti. Koks bus naujasis ir kokia bus laikinoji konstitucija?
Nuvertus Saddamo Husseino režimą geopolitinė padėtis šiame regione labai pasikeitė, tačiau kyla problema įtvirtinti tą pasikeitimą ir laiduoti ilgalaikį amerikiečių ir demokratinių šalių poveikį. Valdžios perdavimas irakiečiams - būtinybė, tačiau sykiu perdavimas gali destabilizuoti padėtį šalyje ir paskatinti smurto ir teroro proveržį, kurį gali būti sunku suvaldyti.
Žadėta, kad vasario mėnesį pasirodys laikinoji konstitucija. Tikėtasi, kad su tam tikrais irakiečių lyderiais, buvusiais diktatoriaus oponentais pavyks susitarti dėl demokratinės pasaulietinės valstybės modelio, kurį ir turėtų įtvirtinti konstitucija. Tačiau irakiečiai vis labiau ima spausti koaliciją dėl islamiškosios valstybės kūrimo. Islamiškoji konstitucija jau būtų klerikalų valdžios pagrindas. Neabejotina, kad tokia perspektyva amerikiečiams visiškai nepriimtina - ji paneigia visas jų pastangas ir aukas.
Be laikinosios konstitucijos neįmanoma įteisinti jokio valdžios perdavimo mechanizmo. O nelegitimizuota valdžia yra tik valdžios regimybė, skatinanti dėl jos kovoti. Buvo manyta iš rinktų šalies regionų atstovų suburti Pereinamąją nacionalinę asamblėją, kuri ir būtų perėmusi valdžią, tačiau dabar pripažįstama, kad tokia įvykių eiga netenkina irakiečių, reikalaujančių tiesioginių rinkimų. Visi tarptautiniai stebėtojai bei Jungtinių Tautų atstovai pripažįsta, jog kol kas nėra jokių galimybių surengti laisvus rinkimus. Kita vertus, laisvų rinkimų paskelbimas būtų signalas visoms konfliktuojančioms ar dėl valdžios besirungiančioms grupėms pradėti atvirą kovą, nes tik valdžia Irake laikoma vieninteliu tikru laimėjimu. Jau dabar teroristiniai išpuoliai prieš koalicijos pajėgas, o ypač prieš su amerikiečiais bendradarbiauti linkusias pačių irakiečių institucijas, nepaprastai suaktyvėjo. Kas bus per rinkimus?
Valdžios perdavimo klausimas darosi vis svarbesnis įsibėgėjant Jungtinių Valstijų prezidento rinkimų kampanijai - nepavykus išspręsti šios problemos dabartinio prezidento priešininkai gaus į rankas gerą kozirį. Prie jo prisidės dar vienas - įstrigęs Artimųjų Rytų taikos planas. Jau dabar būsimas demokratų kandidatas Johnas Kerry išsijuosę kritikuoja George’ą W. Bushą. Tiesa, kol kas labiau puikuodamasis savo kariniais nuopelnais Vietname. Kaip tik vidinė rinkiminė kova pasaulio visuomenės akyse gali užtemdyti svarbą to didžiulio darbo, kurį G. W. Bushas atliko po Rugsėjo 11-osios įvykių.
Rugsėjo 11-osios teroro aktas buvo didžiulis smūgis ne tik Jungtinėms Valstijoms, bet ir visam demokratiniam pasauliui. Kaip tik nuo JAV elgesio priklausė, kaip vakarietiškoji demokratija pasirodys viso pasaulio, o ypač jos priešų, akyse. Ryžtingas JAV prezidento atsakas padėjo pasauliui atsigauti ir sykiu suvokti visapusiškos visų kovos su tarptautiniu terorizmu būtinumą.
Prezidentas ir jo komanda sukūrė kovos su pasauliniu terorizmu strategiją ir ėmėsi konkrečių veiksmų. Suprantama, galima kritikuoti kai kuriuos tos strategijos aspektus, tačiau būtina pripažinti, kad be šios demokratinį pasaulį suvienijusios strategijos būtume perėję į politinės sumaišties tarpsnį, kuriame būtų vyravę nesibaigiantys diplomatiniai žaidimai ir vis labiau ryškėję siauri nacionaliniai interesai. Karas Balkanuose akivaizdžiai parodė, kad Europos valstybės nesugeba suderinti savo veiksmų ir išspręsti problemų, susijusių su globalinio saugumo užtikrinimu.
Tas nesugebėjimas ryškus ir svarstant Irako ateities klausimą. Ragindami amerikiečius kuo greičiau perduoti valdžią irakiečiams, Europos politikai kol kas nepasiūlė jokio realaus plano. Daugiausiai galvojama apie savus interesus. Tačiau juk tie interesai nebeteks jokios prasmės, jei Irake įsivyraus chaosas ar jis taps dar vienu globalinio nestabilumo židiniu. Džiūgauti dėl amerikiečių patiriamų sunkumų tikrai neverta, nes tie sunkumai gali virsti mus visus ištiksiančiomis bėdomis.
