Artėjanti prezidento apkaltos baigtis, kuri, daugelio politikų viešai demonstruojamu įsitikinimu, baigsis Rolando Pakso nušalinimu, kaitina kraują ir verčia galvoti apie būsimąjį prezidentą. Kandidatų į šį postą nėra daug. Todėl politinės jėgos savo naujas sąjungas bando kurti tų kandidatų ir būsimųjų neeilinių prezidento rinkimų pagrindu.
Kol kas rimčiausi kandidatai yra du - dabartinis premjeras Algirdas Brazauskas ir savo kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus. Prezidento apkaltos procesas suvienijo jėgas, kurios artėjant Seimo rinkimams šiaipjau turėtų rodyti tam tikrą ideologinį priešiškumą. Tačiau skandalas tik patvirtina visiems žinomą tiesą, kad Lietuvoje partijų sąjungas lemia ne ideologiniai ar programiniai panašumai, o taktiniai ir finansiniai interesai, taip pat galimybė išsilaikyti valdžioje. Todėl tik iš pirmo žvilgsnio paradoksalus gali pasirodyti konservatorių nusiteikimas palaikyti A. Brazausko kandidatūrą, jei šis sutiktų dalyvauti rinkimuose. Šiuo atžvilgiu konservatoriai gana pragmatiški: jei atstatydintam R. Paksui nebus “prikabinta” kokia nors bylelė ar nebus įstatymiškai atimta kandidatavimo teisė, tai jį rinkimuose įveikti turi šansų tik A. Brazauskas. Esama ir dar bent jau dviejų svarių priežasčių konservatoriams palaikyti A. Brazauską ar net skatinti jį kandidatuoti.
Konservatoriai šiuo metu dirba Vilniaus merui Artūrui Zuokui, tad veikia kartu su V. Adamkumi ir jo komanda. Galima nujausti, kad per A. Zuoko rankas eina visos pagrindinės jį palaikančių jėgų finansavimo gijos. Vilniaus mero tikslas - premjero postas. Dabartinėmis sąlygomis šis postas yra svariausias ir svarbiausias. Tad akindami A. Brazauską kandidatuoti konservatoriai stengiasi išlaisvinti premjero postą ir parodyti A. Zuokui, kad jie dirba savo darbą. Tačiau ar premjerui verta kandidatuoti, ar jam verta palikti premjero postą prieš pat Seimo rinkimus? Nemanau, kad socialdemokratai dabartinėje sudėtingoje situacijoje atsisakytų visus vadinamuosius administracinius išteklius savo rankose laikančio ir savo autoritetu visą partiją palaikančio veiklaus premjero.
Kitas dalykas tas, kad konservatorių prielankavimą A. Brazauskui galima sieti su skandalingosios “Mažeikių naftos” istorijos tyrimo baigtimi ir iškeltos bylos eiga. Seimo komisijos išvados didele dalimi priklauso nuo socdemų politinių sumetimų, nuo jų kol kas priklauso ir šią bylą tiriančių prokurorų veiklos intensyvumas. Suartėdami su A. Brazausku, siūlydamiesi į partnerius, konservatoriai gali tikėtis švelnesnių išvadų, o gal ir “amnestijos”, kurią būtų galima pateisinti kad ir taip - “tauta jau pavargo nuo skandalo”.
A. Zuoko liberalcentristai palaiko aiškiai neapsisprendžiančio V. Adamkaus kandidatūrą, tiksliau - vaizdinį, kurio gyvybingumas gali pasirodyti esąs toks pat paradoksalus, kaip ir konservatorių prielankumas A. Brazauskui. Neneigiant V. Adamkaus asmeninio žavesio, vakarietiškų jo būdo bruožų, demokratizmo, jo nuopelnų pristatant pasauliui Lietuvos demokratiją, vis dėlto reikėtų pripažinti akivaizdžią tiesą - V. Adamkus, kaip politikas, vidaus gyvenime pasirodė esąs prastas žaidėjas.
Jo vakarietiškumas, vakariečio prezidento vaizdinys padėjo buvusiai sovietinei ir naujajai nomenklatūrai įtvirtinti savo politinę bei ekonominę galią. Prezidento vaizdinys tartum laidavo ir senojo/naujojo elito vakarietiškumą. Visos politinės jėgos ir jo paties komanda sutartinai stengėsi jam sudaryti kuo geresnes sąlygas rodytis ir atrodyti, tik jokiu būdu - ne kištis į vidinį politinį gyvenimą. Visi prezidento “įsikišimai” baigėsi nesėkmingai. Pavyzdys gali būti kad ir Naujosios politikos tandemas - Artūro Paulausko ir Rolando Pakso sąjungos palaiminimas. O kuo baigėsi jo atviras įsikišimas į “Mažeikių naftos” privatizavimą...
Beje, “LUKoil” atstovai jau kalba apie savo planus perimti šią įmonę, kurios produkcija padėtų jiems aprūpinti Jungtinių Valstijų rytinėje pakrantėje plečiamą degalinių tinklą. Tikėta, kad bent jau gamtosaugos srityje prezidentas V. Adamkus pasidarbuos iš peties. Deja, jokių žymesnių laimėjimų.
Tačiau visas kortas gali sumaišyti Viktoras Uspaskichas. Juk nušalinus R. Paksą ir sugalvojus būdą neleisti jam kandidatuoti neeiliniuose prezidento rinkimuose, įniršę dabartinio prezidento rėmėjai neabejotinai palaikys V. Uspaskicho partiją, kadangi kaip tik galiūnas Viktoras, jų manymu, sugebės atsiteisti su R. Paksą “nuskriaudusiu” elitu.
Todėl neatmestina socialdemokratų partijos, o ypač jos lyderio, svarstymų tema - “išlaikyti” prezidentą ir užsitikrinti patikimą sąjungą su libdemais. Juk prezidentą palaikanti elektorato dalis - gana didelė, aiški, aktyvi, valdoma, o antiprezidentinei koalicijai prijaučianti dalis neturi savo lyderio: dabar ji balsuoja “prieš”, o kai reikės balsuoti “už” - balsai pasiskirstys.
