Nesibaigiantys politiniai skandalai, rodantys politinės korupcinės sistemos įsigalėjimą, politizavo visą Lietuvos gyvenimą – žiniasklaidoje nuo ryto iki vakaro mirgėte mirga įvairiausio rango veikėjų pareiškimai, pasisakymai, stebėtini „praregėjimai“ ir stulbinami „nežinojimai“.
Valstybę krečia nuo prezidento Rolando Pakso vertimo, nuo Artūro Zuoko strateginės kelionės Varšuvon, nuo skelbiamų visokių pokalbių įrašų, nuo prezidento patarėjų butų, nuo Loretos Graužinienės kelionės Rusijon pas Darbo partijos vadą Viktorą Uspaskichą. Krečia ir krečia, nelyg naujų sukrėtimo dozių geidžiančią narkomanę.
Apie ką nepaliaujamai kalbama įvairiausiose pastarojo meto pokalbių laidose? Apie politiką. Jau kelias savaites visą Lietuvą, atrodo, jaudina tik keli dalykai – kiek ilgai išsilaikys V. Uspaskichas ir kada Darbo partija galutinai pakeis savo pavadinimą, ar dar ilgai išsilaikys Vyriausybė ir kada naujajai vadovauti bus pasiūlyta tam pačiam Algirdui Brazauskui? Tiesa, kurį laiką buvo girdėti ir tragiška euro giesmė, tačiau ji greit nuslopo.
Kai visas gyvenimas tampa nesibaigiančiu politiniu spektakliu, pats laikas klausti, ar Lietuvos valstybėje dar beliko nors kiek politikos. Politikos perviršis, menkiausių politinių nusikalbėjimų transliavimas ir komentavimas, griausmingi įvairių opozicionierių pareiškimai, bauginimai interpeliacijomis ir depiliacijomis – visa tai yra jau hiperpolitinės tikrovės apraiškos. Hiperpolitika, kaip ir hipertikrovė, yra ne virtuali, o pabrėžtinai ir primygtinai tikroviška, triskart keturiskart tikroviškesnė už tikrovę. Juk Seimas ar Prezidentūra yra nepalyginamai tikroviškesni už Lietuvą.
Kam tas primygtinis tikroviškumas, hipertikroviškumas? Kad būtų nuslėptas vienas paprastas dalykas, su kuriuo sunku susitaikyti, – tikrovės netektis. Politiniai skandalai, nesiliaujanti politinė kakofonija, R. Pakso, A. Zuoko, A. Paulausko, V. Uspaskicho ir kitų politikų politinės tragedijos bei tragikomedijos yra vien politikos nesaties burbulai. Tačiau jie tokie ryškūs, juose sukauptas toks didelis žiniasklaidinio išlydžio krūvis, kad jie atrodo esantys pati tikriausia politikos esmė.
Ir vis dėlto – ar beliko politikos? Jeigu politiką, vadovaudamiesi sveika nuovoka, suprantame kaip nesibaigiantį piliečių visuomenės rinktų atsakingų atstovų pokalbį su juos rinkusiais piliečiais apie svarbiausius visuomenės ir valstybės rūpesčius, kankinančias negalias bei ištikusius iššūkius, kuriems reikia kaupti jėgas, jeigu manysime, kad politikoje esminis dalykas yra rinktų politikų ir visuomenės tarimasis dėl svarbių šaliai politinių sprendimų, kurie vienaip ar kitaip paveikia visų žmonių gyvenimus, taip pat dėl realios politikų atsakomybės (o ne tenkinimasis atsakomybės „nešimu“ ar „panešiojimu“) už priimtus sprendimus, tai tokios politikos Lietuvoje jau nebėra.
O kas vietoj politikos? Politinės ir partinės technologijos, užkulisinė politinio elito grupių ar klanų kova dėl valdžios ir finansinių srautų, taip pat valstybės institucijų. Politika imame laikyti partijų ir visokių politinių veikėjų santykius, konfliktus, taip pat patį valstybės mechanizmo veikimą. Tokioje politikoje, kuri yra politikos nesatis, visuomenei jau nebėra vietos. Tiksliau kalbant, visuomenė, juolab pilietinė, tokiai politikai ir nebereikalinga. Ją atstoja reitingais maitinamas vadinamasis elektoratas.
Problemų Lietuvoje susikaupė daug, tačiau kol kas jokių strategijų, jokio noro suvokti, kas ištiko visuomenę ir kas jos laukia, juolab tarimosi su visuomene, kaip sutelkti jėgas tam tikriems proveržiams, kaip pristabdyti socialinių saitų irimą, sumažinti socialinės atskirties prarają, kurion pamažu grimzta visuomenė. Politikos nunykimas tiesiogiai siejasi su visuomenės suirimu, tad jokia pilietinė visuomenė neįmanoma negaivinant politikos. Tačiau kaip ją gaivinti, kai visos politinio elito gyvybinės ir intelektualinės galios nukreiptos pinigų ir valdžios dalyboms. Strategijoms ir reformoms lieka tik padaigos.
Politika neišnyko staiga ir netikėtai. Ji nyko pamažu, valdžioje vis labiau ir negrįžtamai įsigalint buvusios komunistinės nomenklatūros sluoksniui. Tas sluoksnis išmoko rinkėjams pateikti naujus partinius savo pavidalus, kurie dar nespėjusiais įgristi balsais viliotų juos to paties geresnio gyvenimo pažadais. Pastaruoju metu jau ir pats konservatorių lyderis Andrius Kubilius suprato, jog pagrindine Lietuvos problema tapo nomenklatūrinio politinio elito įtvirtinta politinė korupcinė sistema. Tačiau juk ir konservatoriai – politinio elito žmonės, puikiai įvaldę partinio nomenklatūrinio žaidimo meną.
Drįsčiau teigti, kad konservatorių nuopelnai dabartinei sistemai kur kas didesni. Jie padėjo anai nomenklatūrai suimti valstybės ekonomiką į savo rankas, prieš dešimtmetį pasirašydami garsųjį susitarimą su Pramonininkų konfederaciją, kuriuo legalizavo „prichvatizacijos“ rezultatus ir veikėjus. Buvo sutarta, kad tie rezultatai nebebus peržiūrimi. Už tai konservatoriams buvo sumokėta keliolika dešimčių tūkstančių litų rinkimų kampanijai.
„Prichvatizacijos“ rezultatus anksčiau ar vėliau būtų tekę įteisinti, kitaip tariant, legalizuoti. Tačiau šiuo atveju, kai buvo apvogta visa Lietuvos visuomenė, vien legalizavimo negana – visuomenė turi suvokti legalizavimo esmę, sutikti su juo ir pripažinti jį esant teisingą. Šitai vadinama legitimizavimu. Ką tai reiškia? Paprastą, tačiau esminį politikos dalyką – būtina buvo tartis su visuomene dėl legitimizavimo sąlygų, kad ji pripažintų „prichvatizacijos“ įteisinimą esant teisingą. Suprantama, vykstant pasitarimui ar deryboms dėl legitimizavimo sąlygų turėjo būt sutarta, kiek ir kokiu pavidalu visuomenė atgauna. Pavidalų galėjo būti įvairių – specialūs pensijų, švietimo bei sveikatos apsaugos fondai, papildomi pelno mokesčiai daugiausia visuomenės turto „legaliai“ nugvelbusiems didiesiems verslininkams. Tačiau svarbiausia – politika, kitaip tariant, šio reikalo aptarimas su visuomene.
Visuomenė, manau, ne sutiko, o tik susitaikė su konservatorių ir pramonininkų sandėrių dėl jos turto. Susitaikė ir išlaikė nuoskaudą, kuria išmoko manipuliuoti politiniai technologai. Buvusioji komunistinė nomenklatūra anuo metu tokio sandėrio nebūtų drįsusi sudaryti – juk didieji pramonininkai ir „prichvatizatoriai“ kilę iš tos pačios nomenklatūros. Pernelyg akivaizdus būtų buvęs triukas – valdžią imame tam, kad legalizuotume visuomenės apvogimą. Konservatoriai drįso – jie juk skelbėsi esą kovotojai su komunistine praeitimi. Konservatoriai tada laimėjo rinkimus, tačiau padėdami naikinti ir buvusiai komunistinei nomenklatūrai jau nereikalingą politiką.
