Politikai išeina atostogų, tačiau gali būti, kad visų mūsų laukia įtempta, vienokių ar kitokių politinių pareiškimų, o gal net skandalėlių kupina vasara. Tokį įspūdį stengiasi kurti Darbo partijos vadovai, o ypač jos lyderis Viktoras Uspaskichas. Kas tai - numatomi politiniai veiksmai ar tiesiog viešųjų ryšių akcija, neleidžianti publikai susitaikyti su partijos ir lyderio pažeminimu?
Pagrindinė socialdemokratų (buvusių komunistų-eldėdėpistų) ir jų sąjungininkų kova su Darbo partija baigėsi. Nors jos rezultatas žinomas, tačiau politinė reikšmė dar nėra galutinai išryškėjusi. O gal ir negali būti - juk Darbo partijos ir jos lyderio V. Uspaskicho ateitis bei politinis svoris priklausys ir nuo dabar kuriamos veiklos strategijos.
V. Uspaskichas neteko ūkio ministro posto ir pasitraukė iš Seimo. Neteko jis ir didelės dalies savo ilgai kurto paveikaus įvaizdžio. Jis jau nebėra toks stiprus politikas, koks buvo laimėjęs Seimo rinkimus. Laimėjimo apakintas ir savo visagalybe įtikėjęs V. Uspaskichas padarė lemtingą klaidą - „griebė už gerklės“ patį Algirdą Brazauską. Pastarasis jau ne sykį parodė, kad nemėgsta tokių savo priešininkų ar sąjungininkų veiksmų, o ypač aplinkybių, kada jaučiasi įvarytas į kampą. Atsakomasis smūgis buvo tikslus ir veiksmingas, taip pat gerai užmaskuotas.
Darbo partija, nepaisant formaliai Seime išlaikytų mandatų, gerokai susilpnėjo. Kodėl? Pirmiausia ji yra ne tiek partija, kiek apie stiprų lyderį „valdžiai imti“ susitelkęs žmonių būrys, kurio sveikata tiesiogiai priklauso nuo lyderio savijautos. Kitas svarbus dalykas tas, kad susiklostė visiškai kita padėtis ne tik priešlaikinių Seimo, bet ir būsimų savivaldybių rinkimų atžvilgiu. Dabar jau premjeras A. Brazauskas visiškai valdo situaciją ir pats gali politinius priešininkus bauginti galimais priešlaikiniais rinkimais.
Kol V. Uspaskichas buvo stiprus politikas, tol Darbo partija galėjo viltis priešlaikiniuose Seimo rinkimuose bent jau ryškiai nepralaimėti. Šiuo metu visiems politinių partijų lyderiams yra aišku - priešlaikiniuose rinkimuose ši partija netektų didelės dalies mandatų, o ir juose dalyvautų jau be „valdžios paėmimo“ užtaiso. Kas tuose rinkimuose laimėtų? Neabejotinai savo pozicijas sustiprintų socdemai ir, ko gero, konservatoriai, kurie patrauktų dalį liberalcentristų rėmėjų, kuriuos išvargino Vilniaus mero, filosofinio traktato apie naująją moralę autoriaus Artūro Zuoko skandalai.
Darbo partijai būtų sunku rengti įtikinamą priešlaikinių rinkimų kampaniją jau vien dėl to, kad ji visiškai pagrįstai būtų kaltinama ne tik dėl savo lyderio nuodėmių, bet ir dėl koalicijos sužlugdymo - vadinasi, ji neparodė deramo valstybinio mąstymo, siaurakakčiu politikavimu pamynė šalies interesus. Vargu bau tokius rinkėjų požiūriu rimtus kaltinimus pavyktų atremti naujais įžymiojo V. Uspaskicho diplomo tikrumą „įrodinėjančiais“ dokumentais.
Turint omenyje naują politinę situaciją galima numanyti, kad dorai ir jausmingai Darbo partiją bei jos lyderį visuose žiniasklaidos kanaluose ginančios darbiečių seimūnų seniūnės Loretos Graužinienės užuominos apie galimą išėjimą iš koalicijos yra vien manevravimas, tikrinantis A. Brazausko reagavimą. O jis paprastas - „pirmyn, darbiečiai“. Lygiai taip premjeras elgėsi prieš socialdemokratų partijos suvažiavimą, kai keletas juo nepatenkintų partiečių ėmė kalbėti apie pokyčių būtinumą, socialdemokratines vertybes ar net skilimą, - leido suprati, kad nepatenkintieji gali „eiti von“. Jam radosi galimybė vienu mostu atsikratyti viso naujųjų, tikraisiais save laikančių socialdemokratų balasto, nes socialdemokratų partijos vardo pardavėjams jau viskas sumokėta. Nepatenkintieji tuoj pabruko uodegą.
Darbo partijai šiuo metu būtina išlikti koalicijoje, kad ir kaip ją skriaustų sustiprėję ir suįžūlėję koalicijos partneriai. Tik išlikdama valdančiąja Darbo partija gali išlaikyti savo branduolį ir deramai ruoštis savivaldos rinkimams. Perėjusi į opoziciją ar patekusi į nuožmią priešlaikinių rinkimų mėsmalę ji imtų byrėti. Valdančiosios partijos statusas teikia jai galimybę ne tik susikurti naują veiklos strategiją, bet ir pagerinti V. Uspaskicho politinį įvaizdį.
V. Uspaskichas gąsdina užkietėjusią nomenklatūrą važinėsiąs po Lietuvą, mojuosiąs „diplomais“ ir aiškinsiąs, kaip šalis išvaginėjama. Važinėjo ir prezidentas Rolandas Paksas. Rezultatas žinomas. Suprantama, V. Uspaskichas važinėjimas bus savivaldos rinkimų kampanijos elementas. Tačiau Darbo partijos lyderio planus gali apsunkinti ar net sujaukti koks keletas dėl jam neįtikėtinų priežasčių iškeltų bylų, kurios baigtųsi net nerezultatyviai. Na, kad ir tyrimai dėl seksualinio priekabiavimo. O juk galimas ir simbolinis „teistumas“, užbaigiantis politinę karjerą.
Sunku suvokti, kokį vaidmenį V. Uspaskicho vertimo istorijoje atliko jo bendražygis Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas. Šiuo metu jis pasidavė A. Brazausko pusėn, su kuriuo ilgai ir vaisingai bendradarbiauja. Tačiau sykiu stengiasi stiprinti ir savo pozicijas, pasitelkęs naująjį Audito komitetą, kurio vadovas Artūras Skardžius taip energingai ėmėsi tiriamosios veiklos, kad net susilaukė, stebėtina, viešo oficialaus A. Brazausko nepasitenkinimo. Kad ir kaip dabar klostytųsi V. Uspaskicho ir A. Paulausko santykiai, pažymėtina, kad pastarajam „išliekant nuošaly“ yra kritę visi buvę įtakingi jo politiniai partneriai, galėję užkopti į valdžios aukštumas. Vienu metu bandytas „mesti“ ir A. Brazauskas, tačiau po kurio laiko jis atleido bene gabiausiam Centro komiteto auklėtiniui. Kadrais nesimėtoma.
Socdemų padėtį stiprina suvokimas, kad priešlaikiniai rinkimai smogtų ne tik Darbo partijai, bet ir A. Zuoko liberalcentristams, taip pat prie jų prisišliejusiems marginalams.
Šiuo atžvilgiu esama vieno niuanso - A. Brazauskui kol kas A. Zuokas reikalingas, o pastarajam reikalinga tyla ir ramybė. Tad vasara neturėtų būti politiškai pernelyg kaitri - Darbo partija vykdys viešųjų ryšių akcijas, stengdamasi, jei užteks proto ir kantrybės, neperlenkti lazdos, ir visaip gerins savo lyderio įvaizdį, o A. Zuokas su savo liberalcentristais turėtų daryti tą patį, tik tyliau, stengdamasis stiprinti partinę finansinę vienybę. Kitos partijos gali kiek ir pailsėti.
