Naujosios Vyriausybės sudarymas ir tvirtinimas truko kiek ilgiau, nei įprasta, nors iš esmės jokių realių kliūčių jai sudaryti nebuvo. Valdančioji koalicija yra užsitikrinusi Seime daugumą, tad gali veikti savo nuožiūra. Sunkumai ar keblumai labiau susiję su viešo politinio vyksmo vaidinimu ir Seimo rinkimus laimėjusiųjų politinės galios stiprinimu, kurį daug sunkiau įžiūrėti.
Vyriausybės formavime išskirtini keli aspektai (ar etapai). Pirmąjį žymėjo plačiai nuskambėjęs ir žiniasklaidos paverstas didelės svarbos politiniu (gal net konstituciniu) įvykiu premjero Algirdo Brazausko pareiškimas, esą jis “nenešąs” atsakomybės už ministrų veiklą, nes kiekvieno ministro - sava atsakomybė.
Ką netikėta pasakė premjeras, kad kilo toks šurmulys, į kurį įsitraukė ir garbūs teisininkai, taip ir nesugebėję suformuluoti vieningos nuomonės apie premjero atsakomybės “apimtį”? Nieko, ko nežinotų eilinis vadinamojo elektorato atstovas.
Mūsų nepriklausomos valstybės istorija įtikinamai rodo, kad politikų atsakomybė yra fikcija, kuri tuoj subliūkšta, kai tik pradedama svarstyti, kaip realiai tas ar kitas politikas atsakė už savo sprendimus, ypač privatizavimo srityje. Dažnai samprotaujama, kad politikų veiklą įvertinantys rinkėjai - pralaimėjimas rinkimuose ir esanti bausmė. Tačiau pralaimėjimas rinkimuose nėra jokia bausmė, nes bausti gali tik teismas. Kai politikų atsakomybė niekaip nesiejama su teisine atsakomybe, tai kalbos apie atsakomybę pakeičia tikrąją atsakomybę, o sykiu ir atsakingumą.
A. Brazauskas nejučia atliko ir kitą dalyką: politinio neatsakingumo aplinkoje jo pasakymas “suvaidina” atsakingumo svarbą, kurią dar labiau paryškina žiniasklaidos aptarinėjimai. Tačiau niekas taip ir neanalizavo jokios konkrečios politiko atsakomybės istorijos. Ir ši Vyriausybė, kaip institucija, kurioje susibūrė konkretūs politikai, niekam neatsakys už jokius savo veiksmus, kad ir kokie “keisti” jie atrodytų žmonėms. Net jei Vyriausybė ir “kris”, tai įvyks ne dėl atsakomybės už veiklą (nors seimūnai ir kalbės apie atsakomybę), o bus politinės kovos rezultatas.
Kitas svarbus Vyriausybės formavimo ypatumas buvo prezidento Valdo Adamkaus “kova” dėl poros ministrų. Prezidentas norėjo, kad koalicija juos keistų, ta spyriojosi, aptariamieji kandidatai trumpam buvo tapę žiniasklaidos herojais.
Laimėjusiai koalicijai tie konkretūs ministrai nebuvo svarbūs, juolab kad kandidatas į vidaus reikalų ministrus Viktoras Muntianas žinojo būsiąs atlygintas kitu postu. Tačiau koalicijai svarbu buvo prezidento autoritetas ir ji nesiruošė jo menkinti, tad padėjo kurti “įtemptų” derybų įspūdį.
Prezidento autoritetas svarbus dėl to, kad šiuo metu jis dar palaiko dalies Lietuvos žmonių tikėjimą rinkimais, jų svarba, o politiniams vyksmams teikia tam tikro orumo, kuris reikalingas ir kitiems politiniams veikėjams. Kitaip tariant, prezidento autoritetas savaip pridengia politinio elito neatsakingumą, manipuliacijas ir sandorius. Prezidentas “laimėjo”, tačiau ką laimėjo?
Negavęs ministro posto V. Muntianas, žiniasklaidai aiškinęs, kad visą gyvenimą pardavinėjęs savo sugebėjimus, buvo išrinktas Seimo pirmininko pavaduotoju, turinčiu galimybę tapti pirmuoju pavaduotoju. Manau, prezidentas supranta ne Seimo pirmininką eisiant “ant kilimo” pas ministrą, o ministrą - pas pavaduotoją, ypač pirmąjį. O naujuoju vidaus reikalų ministru tapo nepaprastai spalvinga asmenybė - Gintaras Furmanavičius, vadovaujamo darbo patyrimą kaupęs ir politinio elito pasitikėjimą (savas) pelnęs su koncernu EBSW susijusiose įmonėse. Tą patyrimą pripažįsta ir nusikaltėlių pasaulio vadovai, suteikę ministrui draugišką pravardę.
Prezidentas, nustebindamas ne tik žiniasklaidą, bet, manau, ir dalį savo gerbėjų, pareiškė nematąs buvusioje ministro Furmo veikloje jokio įtartino šešėlio. Atrodo, jog V. Adamkus gyveno ir dirbo ne Jungtinėse Valstijose, o kokioje nors Lotynų Amerikos šalyje. Kur jau kur, o JAV niekas neįsivaizduotų tokios biografijos veikėją, pelniusį nusikaltėlių slapyvardį, užimant vyriausybinį postą. Visai neseniai prezidentas George’as W. Bushas krašto saugumo sekretoriaus postą pasiūlė Bernardui Kerikui. Tačiau žiniasklaida greitai iškapstė, kad kandidato šeimoje aukle dirbanti nelegalė. B. Kerikas atsisakė pasiūlymo. Paprastai ir greitai, be jokių specialiųjų žiniasklaidinių efektų. Mūsų politikų akimis žiūrint, pasielgė kaip koks “šizikas” - juk galėjo kreiptis į savas spec. tarnybas, kad tos išrašytų nekaltumo pažymą.
Premjero pareiškimas ir prezidento įrodinėjimai savaip paryškina bendrą valdžios vyrų aiškinimų, kaip jie už nieką negalį atsakyti, chorą. Už rinkimų pažadus nebeatsako jokia koalicijos partnerė. Darbo partijos lyderiai išdėsto visų nuomonę aiškindami, esą jei jie būtų vieni laimėję rinkimus, tai tuos pažadus ir būtų vykdę, o dabar reikią derinti programas. Bederinant išnyko visi konkretūs įsipareigojimai, liko tik lingvistinės grožybės. O jei naujasis ministrų kabinetas ar koks ministras “prasikals” - visos svarbiausios institucijos jau paruošusios paaiškinimus: laimėjusios koalicijos lyderiai rodys į Prezidentūrą, esą ta trukdžiusi jiems suformuoti geresnį kabinetą, o Prezidentūra kaltins koaliciją dėl patirto “nežmoniško spaudimo”. Visi vėl puikiai suvaidins savo vaidmenis.
