Gintaro Beresnevičiaus mirtis sukrėtė visuomenę, tačiau tikrasis netekties dydis išryškės gerokai vėliau – kai bus įsisąmoninta jo pirmeiviškų mokslinių tyrinėjimų, parašytų darbų bei kūrinių reikšmė mūsų kultūros ir raštijos plėtrai. Netekome nepaprastai talentingo baltų ir lietuvių mitologijos bei pasaulėvaizdžio žvalgytojo, sugebėjusio stebėtinai derinti mokslinės ir meninės įžvalgų registrus.
G. Beresnevičiaus žūtį iki šiol gaubia migla ir kol kas nesama aiškesnių ženklų, kad specialiosios Lietuvos institucijos imtųsi aktyviai ją sklaidyti. Girdėjome naujojo vidaus reikalų ministro Raimondo Šukio pažadą ištirti policininkų, į kurių rankas dar gyvas pateko a. a. G. Beresnevičius, veiksmus, tačiau tas pažadas buvo palydėtas gana keistai nuskambėjusio patikinimo esą jis neturįs pagrindo abejoti policininkų aiškinimais ir pirmine medicinos eksperto išvada.
Tačiau daugeliui žmonių nei policininkų aiškinimai (beje, jie niekur nebuvo skelbti), nei anoniminio medicinos eksperto pirminės išvados neteikia jokio aiškumo. Atvirkščiai, oficialioji versija yra visiškai neaiški, o žūtį gaubianti institucijų tyla, taip pat skubota ir , sakytume, sąmoningai paviršutiniška „neatpažinto vidutinio amžiaus vyriškio“ medicininė ekspertizė rodo aiškų norą jei ne nuslėpti, tai bent iškreipti ir išblukinti tragiško įvykio aplinkybes. Tiesa, toks elgesys mūsų institucijoms įprastas.
Aiškumo visuomenei galėjo būt suteikta jau anksčiau. Niekas nei Policijos departamento vadovybei, nei naujajam ministrui netrukdė ir netrukdo paskelbti policininkų, į kurių rankas pateko G. Beresnevičius, pavardes su trumpomis biografijomis, taip pat jų parašytus pasiaiškinimus. Tie pasiaiškinimai ne tik padėtų visuomenei susikurti tikslesnį įvykių „vaizdą“, bet ir pasitarnautų nelyg atskaitos taškas vėlesnių versijų atžvilgiu. Kita vertus, patys policininkai, žinodami, kad jų aiškinimas bus skelbiamas, tad jo nebus galima pradanginti ar keisti, atsakingiau žvelgtų į savo kuriamą „legendą“.
Nemanau, kad policininkų veiksmų, kurie galėjo lemti žmogaus žūtį, tyrimą reikėtų apgaubti didžios valstybinės paslapties skraiste. Kaip tik tyrimo viešumas leistų visuomenei geriau suvokti, kaip mūsų policija laiduoja žmonių saugumą, kokiais reglamentais ir ypač nuostatomis bei vertybėmis vadovaujasi. Tad ne tik visuomenei, bet ir pačiai policijai būtų sveikiau, jei į tokių įvykių tyrimo grupes būtų įtraukiami ir visuomenės autoritetą pelnę žmonės.
Visuomenės ir policijos santykiai, taip pat policijos veikla turi būti grindžiama paprastų įsitikinimu – kiekvienas žmogus, nesvarbu, kokios būsenos patekęs į policininkų rankas, pagrįstai gali tikėtis, jog tose rankose jis tuo metu saugiausias. Prireikus, patys policininkai ne tik gali, bet ir privalo nuvežti žmogų pas medikus, jei jo gyvybei kyla pavojus. G. Beresnevičius į policininkų rankas pateko dar gyvas, jose virto „neatpažintu vyriškiu“. Kaip ir kodėl jis tiek ilgai buvo vežiojamas? Juk nėra sunku nustatyti, kada jis pateko į policijos mašiną ir kada buvo paguldytas prie nakvynės namų? Turėtų būt išlikę ekipažo ir vadovybės pokalbių įrašai. Nejau ir jie yra valstybės paslaptis?
Nereikia būti dideliu teisininku, kad be jokių tyrimų galėtum pasakyti, jog policininkai yra kalti bent jau dėl vieno dalyko. Jei jau G. Beresnevičius išlipęs susmuko, kaip kad teigia pradinė oficiali versija, tai patys policininkai privalėjo kuo greičiau nugabenti jį į ligoninę, o ne gaišti laiką kitiems dalykams. Vadinasi, policininkai paliko G. Beresnevičių jo gyvybei pavojingoje situacijoje. Už tai numatyta atsakomybė. Už tai ir valstybė turės prisiimti atsakomybę velionio šeimai – jo žmonai ir dukterims.
Netikiu policininkų naivumu. Šis epizodas verstų daryti išvada, jog policininkai atvežė jau mirusį žmogų ir nenorėjo tiesiogiai susisiekti su gydytojais, nes tokiu atveju jiems jau tektų atsakyti į klausimą, kada ir kaip jų rankose mirė žmogus. Vadinasi, būtų neįmanoma išvengti išsamesnio pirminio mirties priežasties bei aplinkybių tyrimo, taip pat neįmanoma kuriam laikui paversti velionį „neatpažintu vyriškiu‘.
Išvengta ir kito svarbaus dalyko. Iškart po įvykio nebuvo ištirta G. Beresnevičių vežusi policijos mašina. Geriems tyrėjams išsamesnė mašinos apžiūra galėjo atskleisti tam tikrų detalių apie žmogaus vežimą ir jo mirties aplinkybes. Tad dabar nereikėtų ministrui ar kitiems pareigūnams dievagotis, jog negali būti, kad žmogus buvo vežamas bagažinėje, taip ir nepateikiant argumentų, kodėl taip negalėtų būti.
Drįsčiau įtarti, jog G. Beresnevičius „neatpažintu vyriškiu“ virto policininkams stengiantis laimėti laiko. Juk niekas netrukdė tiems patiems pareigūnams netrukus po tragiško įvykio grįžti su G. Beresnevičiaus nuotrauka į Rašytojų sąjungos restoraną ir paklausti policiją kvietusios barmenės, jos nurodytų lankytojų, ar kas nepažinojo šio vyriškio. Buvo galima ir iškviesti restorano šeimininką, kuris tikrai jį pažinojo. Tačiau niekas net nebandė nieko aiškintis.
G. Beresnevičius buvo ir talentingas dėstytojas, pelnęs daugybės studentų pagarbą. Netrukus prasidės nauji mokslo metai. G. Beresnevičiaus atminimą jaunimas galėtų pagerbti ne tik tylos minutėmis, bet ir visuomeninėmis akcijomis, neleisiančiomis Vidaus reikalų ministerijai ir Policijos departamentui išsisukti nuo aiškaus atsakymo į klausimą, kodėl policininkų rankose pražuvo jų gerbiamas dėstytojas, mokslininkas, rašytojas.
