Atgautos nepriklausomybės minėjimas tapo oficiozine švente, kurioje valdantysis Lietuvos elitas leidžia sau pabendrauti su publika prie valstybinių ir tautinių simbolių. Ritualinis parodomasis ir bažnytinėmis apeigomis pagražinamas bendravimas negali nuslėpti tuos du visuomenės sluoksnius skiriančios prarajos. Vieniems – laisvė, gerovė, nepriklausomybė, o kitiems – sukitės, kaip išmanote.
Valstybės ir didelės visuomenės dalies susvetimėjimą paliudijo ir šių metų Kovo 11-osios šventėje sakytos kalbos. Nors daugeliui žmonių ši diena suvirpina širdis, prikelia ar primena anais laikais patirto bendrumo išgyvenimą, tačiau nei prisiminimai, nei jausmai nepalaiko įsitikinimo, kad gyvenama savoje valstybėje. O ir kaip galėtų toks įsitikinimas įsitvirtinti, jei tai valstybei visiškai nesvarbu, nei kaip jos piliečiai gyvena, nei kiek tų piliečių belikę. Valstybei, o tiksliau – ją nusavinusiam politiniam ekonominiam elitui ir aukštajai valdininkijai jos piliečiai rūpi tik kaip darbo jėga ir kaip rinkėjai.
Valstybę nusavinusiems žmonėms visiškai nerūpi, ką visuomenė apie juos mano, nes visuomenė neturi jokių būdų savo manymus paversti realiu poveikiu. Visuomeninės organizacijos net neturi teisės ginti viešą interesą. Turniškės yra valdančiųjų santykio su savo valstybe ir sykiu jų mentaliteto simbolis. To mentaliteto nepakeisi jokiomis Turniškių „demokratizavimo“ procedūromis. Vis dėlto valdančiajam elitui svarbu, koks jo paveikslas įsitvirtins istorijoje, kaip bus papasakota šlovinga spartaus nepriklausomybinio turtėjimo, viešbučių ir žemės sklypų nusavinimo istorija. Todėl įvairiais būdais kuriama ir diegiama nomenklatūrine vadintina sovietinės Lietuvos ir atgautos nepriklausomybės metų istorija, kuri nuvertina pokario partizanų žygdarbį, antisovietinę kunigų ir disidentų veiklą, patriotinių jausmų proveržius, o išaukština komunistinės nomenklatūros ir valdininkijos, sovietinių represinių organų darbus „Lietuvos labui“.
Vienas naujosios istorijos darymo ir rašymo pavyzdžių – plačiai nuskambėjusi milicijos „angelų sargų“ veiklos atgaunant nepriklausomybę kronika. Neapsiverčia liežuvis cituoti tame veikale dėstomo požiūrio į Nepriklausomybę artinusius žmones, patriotiškai nusiteikusio jaunimo apibūdinimų – jie liudija, kad tuometinės milicijos vadovų nuomonė ir tapo oficialiu istoriniu vertinimu. Šitai patvirtina ir paties policijos generalinio komisaro Vytauto Grigaravičiaus parašas. Kadangi visos sociologinės apklausos liudija komisarą esant vieną labiausiai visuomenės gerbiamų žmonių, tai jo parašas veiksmingai žmonių sąmonėje įtvirtina milicijos vadovų perduotą nuomonę apie anuos įvykius.
Tačiau dera prisiminti, kad „angelų sargų“ kroniką, dėl kurios Policijos departamentas atsiprašė, tačiau vis dėlto nepareiškė sunaikinsiantis šią makulatūrą, palaiko tvirtas „mokslinis“ požiūris į šlovingą represinių struktūrų veiklą pokario Lietuvoje. Viena iškiliausių tokio požiūrio reiškėjų yra Konstitucinio Teismo teisėja Toma Birmontienė – Maskvoje nepriklausomybės priešaušry apginta disertacija laidavo jai puikią karjerą. Tačiau tokia karjera nebūtų buvusi įmanoma be veiksmingos Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus paramos. Net išaiškėjus disertacijos „privalumams“ ir jos gynimo aplinkybėms, prezidentas nekreipė dėmesio į daugelio iškilių žmonių reikštas abejones dėl šios kandidatės tinkamumo tokioms ypatingoms pareigoms ir dėjo daug pastangų pakylėti stribų nuopelnų tyrinėtoją į Konstitucinį Teismą. Tad dabar Prezidentūros apgailestavimai dėl įžymiosios kronikos skamba kiek veidmainiškai.
Juolab kad nei prezidentas, nei jo patarėjai nereiškė jokio nepasitenkinimo priimant garsųjį Archyvų įstatymą, kuris tapo veiksmingu naujos istorijos kūrimo veiksniu. Kodėl? Įstatymas apriboja istorinius, kultūrologinius, sociologinius bei politologinius pokario metų tyrinėjimus, šitaip apsaugodamas nuo visuomenės dėmesio okupantų valdžios įrankio – vietinės nomenklatūros ir valdininkijos, taip pat represinių struktūrų veiklą ir jos padarinius, o sykiu trukdo aiškintis pokario antisovietinės kovos ypatumus. Prieš Archyvų įstatymą žadėję kilti mūsų istorikai, atrodo, jau išsikvėpė – neseniai vykusio istorikų suvažiavimo priimta rezoliucija taip ir nebuvo pateikta plačiajai visuomenei.
Milicijos kronika yra, sakyčiau, tik menka apraiška plačios tendencijos, kuri pertvarko visuomenės atmintį bei atminties archyvą ir išaukština komunistinę įvairaus kalibro nomenklatūrą kaip vienintelę valstybingumo puoselėtoją, Lietuvos visuomenei iškovojusią nepriklausomybę. Tą tendenciją įgyvendinti padeda įvairios institucijos, akademinių sluoksnių atstovai, „tyliosios, ar nomenklatūrinės, rezistencijos“ atsiminimų gamintojai. Viso šio įvairialypio vyksmo aprėpti neįmanoma, tačiau būtina pažymėti vieną svarbų dalyką.
Tendenciją išaukštinti komunistinės nomenklatūros ir valdininkijos vaidmenį nepriklausomybės atgavimo byloje, o sykiu ir sumenkinti kitų socialinių sluoksnių antisovietines nuotaikas bei pasiaukojamą pokario partizanų pasipriešinimą ypač paskatino, sakytume, elegantiškas Lietuvos komunistų virtimas socialdemokratais. Paprasčiau kalbant, anos socialdemokratų partijos vadovybė buvo sugundyta (ar susigundė) parduoti partijos vardą, o sykiu ir su juo susijusį politinį simbolinį kapitalą buvusiems komunistams, kad pastarieji galėtų pakeisti savo pavidalą. Tad dabar Česlovas Juršėnas gali sakyti, tiesa, kiek nedrąsiai, esą jų partijai jau šimtas metų. Ką tai reiškia? Ogi štai ką – komunistinis socialdemokratų partijos tarpsnis buvęs tik laikinas prisitaikymas prie susiklosčiusių sovietinių aplinkybių, padėjęs išsaugoti Lietuvos valstybingumą ir atvedęs Lietuvą į nepriklausomybę. Tokia brėžiama naujosios istorijos schema.
Sėkmingai taikant Archyvų įstatymą, varžant humanitarinius ir socialinius mokslus, naikinant įvairių institucijų archyvus, taip pat ir partinius, netruks ateiti laikas, kai mūsų vaikai bus mokomi istorijos, parašytos remiantis „autentiškais“ Liongino Šepečio ir kitų iškilių kompartijos veikėjų bei funkcionierių atsiminimais. Pravers tai istorijai ir milicijos-policijos kronika.
