Politinio elito sąvoka ganėtinai paplitusi, tačiau jos turinys įvairuoja nelygu susikurtas ar įsivaizduojamas to elito modelis ar apskritai visuomenės gyvenimo supratimas. Kadangi elito sąvoka išskiria tam tikrą grupę žmonių ir atskiria ją nuo visuomenės, tai mūsų politikai, vaizduodami demokratiškai išrinktus visuomenės atstovus, linkę apsimesti nesuprantą, kas yra politinis elitas.
Egidijaus Aleksandravičiaus aktualūs svarstymai apie politinio elito supratimą ir to elito sandarą, tikiuosi, paskatins mūsų politologus bei sociologus parodyti visuomenei, kaip susiklostė lietuviškas politinis elitas ir kokie jo esminiai bruožai. Kol kas Lietuvos politinio elito tyrinėjimų stokojama. Kodėl? Priežasčių daug, tačiau galima nusakyti bendrą akademinio sluoksnio nuostatą nelįsti ten, kur „labai karšta“, nes akademiniam kapitalui kaupti visiškai pakanka politinio elito niekaip neliečiančios mokslinės politinio proceso analizės, rinkimų kampanijų ir rinkimų rezultatų komentavimo. Tad savo svarstymus pagrįsiu ne mūsų mokslininkų surinktais ir susistemintais duomenimis, o tik dalykais, kurie man atrodo esantys akivaizdūs.
Paprastai kalbant, politinis elitas – tai grupė ar būrelis žmonių, kurie priima valstybinius sprendimus. Galima sakyti, kad tai grupė žmonių, kurių rankose yra valstybinė valdžia. Tų žmonių nėra daug, o ir tarp jų esama savo hierarchijos. Valstybinės valdžios atžvilgiu dera išskirti politinio elito viršūnę, kuri ir priima valstybinės svarbos sprendimus, taip pat nustato esmines valstybės mechanizmo veikimo gaires. Tad ir pradėkime nuo tos viršūnės.
Politinio elito viršūnė yra svarbiausių valstybės institucijų vadovai – prezidentas, premjeras, Seimo pirmininkas. Tačiau tas būrelis gali būti papildytas ir kitais svarbiais veikėjais, nelygu susiklosčiusios aplinkybės. Kas šiuo metu lemia politinį vyksmą ir dalija Europos Sąjungos mums skirtus pinigus? Vadinamasis „politibiuras“. Šis ketvertukas ir yra dabartinio politinio elito viršūnė. Suprantama, prie jo būtina prišlieti prezidentą, tačiau prezidento galios pinigų skirstymo atžvilgiu yra tiesiog menkos, palyginti su ketvertuko nariais. Nuo „politbiuro“ narių sutarimo priklauso politinės sistemos stabilumas, taip pat ekonominės raidos prioritetų nustatymas bei įtvirtinimas ir kiti visuomenės gyvenimui svarbūs dalykai. „Politibiuro“ analogija pasirinkta dėl tam tikro akivaizdumo. Sovietų Sąjungos valdžios, vadinasi, ir politinio elito viršūnė buvo Politbiuras, kuris sprendimus priimdavo bendru sutarimu.
Nėra keblu nustatyti ir visą politinio elito grupę, kurios viršūnę jau kiek aptarėme. Tai grupei priskirtini Seimo nariai, ministrai, aukštieji politinio pasitikėjimo pareigūnai ir prezidento patarėjai. Galėtume sakyti, kad elito sudėtį reguliuoja parlamentinių partijų vadovai ir jų „smegenų centrai“, o rinkimai teikia galimybę į elitą prasimušti ir „pašaliniams“. Politinio pasitikėjimo valdininkai yra nelyg tiesioginis aukštosios valdininkijos ir politinio elito saitas. Tačiau šiaip jau aukštoji valdininkija nėra politinio elito dalis. Kad ir kaip aukštosios valdininkijos sluoksnis sugebėtų „pramušinėti“ sau naudingus valstybinius sprendimus (pavyzdžiui, įstatymus), taip pat blokuoti ar „nukenksminti“ nenaudingus ar galią apribojančius, tas sluoksnis įgyvendina politinio elito nutarimus, kitaip tariant, politinio elito valią. Jokie valdininkai savo valia niekaip negali paveikti, pavyzdžiui, „politbiuro“ sutarimo dėl ES pinigų skirstymo nei jokios tarpvalstybinės strateginės partnerystės sutarties. Suprantama, valdininkija gali iš visokių sutarčių ar sutarimų išpešti sau naudos, tačiau tai jau kitas klausimas.
Jei koalicijos partneriai nebūtų įsteigę konsultacinės tarybos, tai politinio elito viršūnė nebūtų tokia ryški, tačiau jos sudėtis vargu ar būtų kitokia, nebent tai grupelei būtų linkstama priskirti dar kelis įtakingus ir aukštas pareigas užimančius politikus, pavyzdžiui, vieną kitą svarbių Seimo komitetų pirmininką ar Valstybės gynimo tarybos narį. Tačiau svarstant konkrečius „kandidatus“, reikėtų žinoti realų jų vaidmenį priimant valstybinius sprendimus. Deja, tokių duomenų aptikti nepavyks.
Politinis elitas veikia įvairių interesų grupių aplinkoje. Svarbiausios jų – ekonominės, kurių atstovų gausu ir tarp politinio elito. Politinio ekonominio elito samprata ir grindžiama glaudžiais politinio ir ekonominio elito ryšiais. Tačiau susiejant šias dvi grupes vis dėlto nederėtų jų sujungti, nes ekonominis elitas niekaip negali vykdyti politinio elito funkcijų. Juolab tarptautinių santykių srityje. Ekonominio elito branduolį taip pat nėra sunku nustatyti – tai Pramonininkų konfederacija. Tad jei kalbėtume apie politinio ekonominio elito viršūnę – tai į mūsų aptartą aukščiausiosios valdžios vyrų grupę būtina įtraukti konfederacijos prezidentą. Gal kas galėtų pasiūlyti dar vieną kitą verslo galiūną, tačiau tas rinktinis būrelis nedaug padidėtų.
Bendras politinio elito vaizdas negali paaiškinti visų realaus politinio gyvenimo subtilybių. Viršūnėse nesiliauja kova dėl įtakos, rinkimai į politinio elito viršūnes gali iškelti naujų asmenų. Tačiau ne „iš gatvės“. Pastarojo penkmečio politinio elito viršūnei būdingas stabilumas – Valdas Adamkus, Algirdas Brazauskas, Artūras Paulauskas, o jei kalbėtume apie politinio ekonominio elito viršūnę, tai tektų prijungti bene vieną Bronislovą Lubį.
Nėra lengva aiškinti ir europarlamentarų santykius su vietiniu politiniu elitu. Visiškai aišku, kad europarlamentarai priklauso Europos Sąjungos politiniam elitui, tačiau ar priklauso vietiniam? Pavyzdžiui, ar Vytautas Landsbergis yra Lietuvos politinio elito atstovas? Išdėstytas politinio elito sluoksnio supratimas verstų manyti, kad šiuo metu V. Landsbergis yra tiesiog įtakingas visuomenės ir konservatorių partijos veikėjas, kadangi jis tiesiogiai niekaip nedaro įtakos valstybinės svarbos sprendimams. Keblus ir komisarės Dalios Grybauskaitės atvejis. Tačiau niekas netrukdo „praplėsti“ politinio elito grupę ir įtraukti į ją europarlamentarus – juk vietinis politinis elitas veikia atsižvelgdamas į europinio politinio elito nustatomas gaires.
