Jau kuris laikas visuomenė ir žiniasklaida aršokai diskutavo dėl Lietuvos specialiųjų tarnybų veiklos teisių ir atsakomybės, taip pat žmogaus privataus gyvenimo apsaugos. Tas diskusijas lėmė žurnalisto verbavimo, sekimo, neteisėto duomenų naudojimo skandalai. Galų gale Lietuvos Seimas įkūrė Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisiją (http://www3.lrs.lt/pls/inter/w3_lrs.padalinys?p_pad_id=872&p_kalb_id=1), kurio vadovu tapo Nikolajus Medvedevas.
Neįmanoma nepripažinti, kad parlamentinė specialiųjų tarnybų priežiūra - būtina, o jos efektyvumas savaip liudija tam tikrą demokratijos brandą. Ji ypač reikalinga mūsų korumpuotoje valstybėje, kur jau nieko nestebina prekiavimas įvairiausiais “kompromatais”, kuriam pagrindai buvo dėti nusavinant reikšmingas KGB bylas. Tačiau žinant mūsų visuomeninio gyvenimo ypatumus, taip pat išklausius Nikolajaus Medvedevo aiškinimus, kokių svarbiausių uždavinių bei problemų jie imsis ir koks tai esąs problemiškas darbas, kyla klausimas, ar demokratinei visuomenei pakanka vien parlamentinės priežiūros ir ar tokia priežiūra gali būti efektyvi? Toks klausimas įtaigauja svarstymus, kokia ta priežiūra gali būti ir kieno interesus ji pirmiausia turi ginti.
Mūsų neilgas nepriklausomos demokratinės valstybės gyvavimo tarpsnis jau įrodė, kad valstybės institucijos viena kitą kontroliuoja neefektyviai, galima net sakyti - nenoromis, o dažnai net padėdamos viena kitai nuslėpti “nešvarią” veiklą. Demokratinėse Vakarų valstybėse institucinė kontrolė jau senokai paremiama, o kartais ir atsveriama nepriklausomo teismo veikla, žmogaus teisių apsaugai teikiama pirmenybe, institucijų veiklos skaidrumą laiduojančiais teisiniais aktais. Suprantama, specialiosios tarnybos visada ir visur linkusios pernelyg įslaptinti savo veiklą, kad visuomenei, juolab visuomenės kontrolei ji apskritai nebūtų regima. Dalis jų veiklos išties turi būti slapta, o to slaptumo “gerinimas” - taip pat parlamentinės priežiūros reikalas. Klausimas apie būtino ir išpūsto slaptumo santykį, apie institucinį polinkį įslaptinti (beje, būdingą ir “paprastoms” Lietuvos institucijoms, nes juo daugiau slaptumo, tuo mažiau atsakomybės), tad vienas sukurtojo komiteto darbo baras ir turėtų būti nepaliaujamas svarstymas, taip pat tikrinimas, ar pagrįsta yra ta konkreti specialiosioms tarnyboms įstatymų teikiama slaptumo skraistė, palyginti su kitų tvirtos demokratijos šalių praktika, ar ta skraistė kartais neaudžiama tam, kad lengviau būtų galima nuslėpti neteisėtus veiksmus, taip pat įvairų darbo broką ir jo finansavimą.
Įsteigtasis komitetas taip pat veiks tam tikro slaptumo sąlygomis. Jo nariai, norėdami bent kiek susigaudyti, kaip veikia mūsų slaptosios tarnybos, turės gauti leidimus dirbti su slaptais dokumentais, taip pat vidinėmis slaptomis instrukcijomis, antraip negalės nustatyti, kokie yra teisiniai specialiųjų tarnybų veiklos “rėmai”. Paprastam Seimo nariui tokios veiklos ypatumus suvokti per trumpą laiką bus labai sunku, gal net neįmanoma. Juk kol kas nėra šių tarnybų priežiūros tradicijos. Daug lengviau bus tiesiog gerai sugyventi, kartkartėmis uždaruose posėdžiuose pademonstruojant savo valdžią.
Sugyvenimo sindromas neišvengiamas. Jis būdingas ir įvairioms Vakarų demokratinių šalių tokio pobūdžio parlamentinėms komisijoms. Jį skatina esminis valstybės vyrų požiūris į valstybės institucijų, ypač specialiųjų tarnybų, veiklą - tos tarnybos tarnauja valstybei ir gina jos interesus. Parlamentui taip pat svarbiausia - valstybės interesai. Tiesa, per rinkimus dėliojami kitokie akcentai, tačiau čia kalbama apie institucijose vyraujančią ideologiją. Todėl valstybės interesų atžvilgiu kontroliuojančiosios ir kontroliuojamosios institucijos turi dirbti ranka rankon. Dar labiau jas suartina slaptumo bei išskirtinumo atmosfera, tam tikra slaptumo etika. Šitai jau senokai įrodė užsienio šalių praktika - specialiųjų tarnybų veiklos esminę peržiūrą didele dalimi nulemia dideli vieši skandalai, supurtantys įprastą institucinį gyvenimą. Tarp skandalų dažniausiai nieko nežinoma ir apie šiaip jau labai įtakingų parlamentinės priežiūros komisijų ar komitetų darbą. Mūsų šalyje skandalai parodė, kad nėra kam gilintis į tų tarnybų darbą, juolab peržiūrėti teisinius jų veiklos “rėmus”.
Demokratinėse valstybėse nesiremiama vien “apvalančia” skandalų funkcija - sukurtas ir asmens privatumo teisėmis bei nepriklausomu teismu grindžiamas priežiūros mechanizmas. Valstybės interesų ideologija tuos interesus iškelia virš asmens teisių. Todėl institucijoms iš esmės niekada nesvarbus pavienis individas, ypač neturintis galios susikibti su institucija teisme. Juolab individas nesvarbus specialiosioms tarnyboms. Dažnai joms nesvarbūs ir jų darbuotojai - ką gi reiškia individas, palyginti su valstybės interesais. Individo teisė kontroliuoti specialiąsias tarnybas įtvirtinama įvairiais privataus gyvenimo apsaugos aktais. Šiuo atžvilgiu labai svarbus ir pamokantis yra Jungtinių Valstijų patyrimas.
JAV visokius duomenis apie žmones renkančių, juos kaupiančių bei kitoms institucijoms pateikiančių institucijų ir piliečių santykius, taip pat duomenų kaupimą, perdavimą, tam tikrą duomenų bazių autonomiją reglamentuoja 1974 metais priimtas federalinis “Privataus gyvenimo aktas” (“Privacy Act”, 1974). Juo grindžiami įvairiausi vėlesni tokio pobūdžio federaliniai ir valstijų įstatymai. Privatus gyvenimas laikomas esmine demokratine laisve, todėl jo apsauga yra esminis demokratinės visuomenės uždavinys. Ypač dabar, kada naujosios informacinės technologijos teikia galimybę “peršviesti” visas privatumo priebėgas. Jau 1974 metais Jungtinių Valstijų privataus gyvenimo apsaugos komisija, išanalizavusi daugybę faktų, įspėjo, kad nauji informacijos kaupimo mastai daugina oficialaus institucinio piktnaudžiavimo sukaupta apie piliečius informacija pavojus, nuo kurių būtina teisiškai apsisaugoti, antraip nebeįmanoma laiduoti piliečių konstitucinių laisvių.
“Privataus gyvenimo aktas” įtvirtino nuostatą, kad pilietis turi teisę sužinoti visus bet kokios įstaigos apie jį sukauptus duomenis ir juos nusikopijuoti. Įstaiga privalo per dešimtį dienų jam tą galimybę suteikti. Už visus prašymo kelionės po instanciją etapus atsakingi konkretūs savo parašus dedantys pareigūnai. Tad abiejų pusių veiksmai dokumentuojami, o konfliktai - sprendžiami teisme. Suprantama, būna ir su valstybės paslaptimis susijusių duomenų apie žmogų, tačiau dėl jų apimties taip pat gali vykti teisminis ginčas, kuriame valstybinė tarnyba turės įrodinėti, ar ir kaip pagrįsta yra atsisakomos pateikti surinktos informacijos apimtis. Ir šiuo atveju bus kalbama ne apie slaptumu grindžiamą atsisakymą pateikti piliečiui apie jį surinktus duomenis, o tik apie tų duomenų dalį.
Nepaprastai svarbi šio akto nuostata ta, kad pilietis turi teisę reikalauti ištaisyti, jo manymu, klaidingus apie jį surinktus duomenis, o neteisingus - panaikinti. Vėlgi visi tokio proceso žingsniai galimi nagrinėti teisme. O juk žinome, kokia grėsmė kyla žmogui, kai institucijos ima viena kitai perdavinėti ar skleisti tam tikrus iš savų duomenų sukonstruotus jo informacinius pavidalus. Toks pavidalas gali labai apsunkinti žmogaus gyvenimą.
Tad mūsų parlamentiniam komitetui kaip tik ir reikėtų kreipti dėmesį į tai, kaip teisiškai tvarkyti piliečių privatumo apsaugą nuo specialiųjų tarnybų bei kitų duomenis apie juos kaupiančių institucijų, kaip nustatyti tokius duomenų disponavimo būdus, kad privatumo teisė galėtų atsverti tų tarnybų galią. Tačiau galima nujausti, jog mūsų komitetas įkurtas dėl to, kad jis tiesiog būtinas demokratinio parlamento atributas.
