Kas tik pastaruoju metu nesvarsto "Mažeikių naftos" akcijų pirkimo ir perpardavimo scenarijų, galimų sėkmių bei nesėkmių. Šiuos svarstymus skatina ne tik su dabartinėmis derybomis susijusi įmonės pardavimo "Williams" kompanijai istorija, bet ir akivaizdus derybų poveikis šalies politinei padėčiai. Tad ir aš leisiu sau pasamprotauti šia tema, siūlydamas beveik neįmanomą scenarijų.
Pirmiausia derėtų atkreipti dėmesį į visiems gerai žinomą dalyką – „Mažeikių nafta“ vieną sykį jau buvo labai puikiai parduota „Williams“ kompanijai, kuri iš esmės buvo rusų kompanijos priedanga, nes tiesiogiai jokia rusų bendrovė nebūtų galėjusi suderėti tokių naudingų sąlygų. Sakydamas „puikiai parduota“, turiu omeny grupelę žmonių, sugebėjusių labai pasipelnyti. Joje buvo aukštų valstybės pareigūnų, politikų ir jų draugų, taip pat įvairių konsultantų, iš kurių neeiliniais sugebėjimais išsiskyrė buvęs premjeras patriotas Aleksandras Abišala. Tad galima kelti klausimą, ar nevertėtų dabartiniame pardavimo vyksme panaudoti jau sukauptą „puikaus pardavimo“ patirtį.
Dabar ta sukauptoji patirtis turėtų veikti Lietuvos valstybės labui. Kaip tai įmanoma? Tereikia Lietuvą įsivaizduoti „Williams“ vietoje ir ieškoti pirkėjo, galinčio tenkinti tokias sąlygas, kurias patenkino Lietuva.
Juk parduodant „Mažeikių naftą“ Lietuvos valstybei iš esmės nėra svarbu nei benzino gamyba (jis bus įvežamas), nei naftos tiekimas, kurį valdo Rusija. Ankstesnio pardavimo sandorio patirtis rodo, jog šiuos dalykus galima sutartyje taip „surašyti“, kad Lietuva niekaip negalėtų nukentėti, net jei gamykla liautųsi veikusi. Svarbiausia yra sutartyje numatyti ir pirkėjo prisiimti įsipareigojimai, turintys apimti dar ir socialinę sritį.
Tačiau bene siektiniausias dalykas galėtų būti visiška nepriklausomybė nuo Rusijos naftos. Tam tereikia visas įmanomas naftos tiekimo problemas permesti būsimam pirkėjui – su Rusija niekaip nesusijusiai bendrovei.
Šitaip galvojant ryškėja kandidatas, galintis atlikti tokį vaidmenį, kokį Lietuva suvaidino derybose su „Williams“. Tai kazachų „Kazmunaigaz“, kurią palaiko pats Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas, neseniai skambinęs mūsų prezidentui Valdui Adamkui. Skambutis liudija, kad valstybė linkusi suteikti sandoriui ir iš jo plaukiantiems įsipareigojimams savo garantijas. Sunku įsivaizduoti, kad garantijas galėtų suteikti, pavyzdžiui, lenkų vyriausybė.
Kazachai siūlo didžiausią kainą ir laiduoja metinį 12 mln. tonų naftos tiekimą, taip pat siūlo plėtoti chemijos pramonę. Tiesa, Rusija po tokio pasiūlymų iškart priminė save ir sukomplikavo kazachų naftos eksportą Rusijos vamzdynais, lyg teigdama būtinumą atsižvelgti į jos pageidavimą. O jos pageidavimas vienas – „Mažeikių nafta“ turi atitekti Rusijos kapitalo ar Rusijos valdomai bendrovei.
Tačiau Rusijos įspėjimas kazachams ir lietuviams yra tik trumpalaikio šantažo priemonė – Rusija niekaip negali leisti sau rimtai susipykti su Kazachstanu, nes pernelyg daug jos interesų susiję su kazachų valdžios sprendimais. Tad Kazachstano garantijos ir šios šalies prezidento pozicija greit nuramintų kai kurių karštakošių Kremliaus politikų užmačias „mokyti“ ir „bausti“ trukdant tiekti kazachų naftą Lietuvai. Suprantama, santykiuose su Maskva rastųsi kitokių keblumų, tačiau nemanau, kad neįmanoma jų jau iš anksto apsvarstyti.
Svarbiausia, kad su Rusija dėl naftos tiekimo jau derėtųsi Kazachstanas, turintis savų galingų ekonominių ir politinių svertų, kadangi jo gelmėse glūdi didžiuliai naftos ir dujų telkiniai, masinantys didžiausias pasaulio korporacijas. Lenkija, juolab lenkų bendrovė tokių svertų stokoja.
„Kazmunaigaz“ privalumas – ne tik didžiausia siūloma kaina, bet ir energetinių išteklių gavyba. Lietuvių verslininkai turėtų galimybę prašytis įleidžiami į šią sritį. Ryšiai su Kazachstanu praverstų ir didinant Lietuvos politinį svorį Europos Sąjungoje. Kita vertus, sandorį su šia bendrove būtų galima laikyti deramu atsaku Rusijai už sutartį su Vokietija tiesti dujotiekį Baltijos jūros dugnu, neatsižvelgiant į Baltijos šalių, taip pat ir Lenkijos interesus. Atsiribojus nuo šantažui naudojamo naftos tiekimo instrumento, Lietuvai gal būtų lengviau kurti energetinės nepriklausomybės strategiją, o sykiu pabandyti kiek apsivalyti nuo įjunkusių į narkotinius rusiškos naftos pinigus politinio ekonominio elito didžiūnų.
