Vilniaus mero rinkimai tapo svarbiausiu pastarųjų mėnesių politiniu spektakliu, kuriam būdingi ryškūs lietuviško grotesko bruožai. Keli Vilniaus tarybos nariai pasiduoda tai vienos, tai kitos grupuotės vilionėms, o jų aiškinimaisi pranoksta profesionalių publikos linksmintojų “perlus”. Kiti išsitreniravo stulbinamu greičiu vieningai kilnoti rankas, lyg būtų įkalta, kas pirmas, tas ir laimės.
Dėl Vilniaus mero kėdės susikibta rimtai, nes čia susipynę daugybė interesų. Pagrindinis - politinis-finansinis. Žinia, šiuo metu politinė galia lengvai paverčiama (ar tiesiog virsta) finansine, o finansinė galia - politine. Vilnius - politinis, ekonominis, urbanistinis ir visoks kitoks Lietuvos centras, kuriam tenka apie 60 procentų užsienio investicijų. Jis ir prekinis Lietuvos ženklas. Tad tokio miesto mero posto svarba - akivaizdi. Žvelgiant į dabartines kautynes iš šalies, atrodo, kad Lietuvą valdantys socdemai tik dabar suvokė, koks svarbus yra Vilnius: juk Vilniaus atžvilgiu visa “kita” yra periferija. Negali manyti valdąs Lietuvą, jei nevaldai Vilniaus.
Naivu būtų manyti, jog Artūras Zuokas buvo visiškai išslydęs iš premjero Algirdo Brazausko globos. Premjeras puikiai išmano, iš kur ir kaip teka pinigai. O ir pats A. Zuokas jau įaugo į politinį ekonominį elitą, tad gerai suvokia, kas griežia pirmaisiais, o kas antraisiais ar dar kokiais smuikais. Vis dėlto pastaruoju metu jis ėmė reikštis kaip politinis žaidėjas, kitaip tariant, ėmėsi kurti sau politinę perspektyvą, kuri neabejotinai verčia valdančiąją partiją gerai pagalvoti, ar “Lietuvai” reikalingas toks ambicingas žaidėjas. Juk ir saviškiai laukia savo eilės. Jei A. Zuokas išsaugo mero kėdę, tai jam atsiveria kelias ir į Prezidentūrą, nes per mero kadenciją jis būtų pajėgus suburti ne tik gerą komandą, bet ir susipirkti vadinamuosius viešųjų ryšių, tai pat sąmoningosios mitokūros specialistus.
Tokias jo ambicijas išduoda vis intensyvėjanti paaugliška kova su buvusiu draugu dabartiniu prezidentu Rolandu Paksu. Beje, visiškai neproduktyvi: A. Zuokui kol kas niekas nepaaiškino, kad lietuviai nemėgsta, kai labai jau asmeniškai žeminama jų aukščiausioji valdžia, ypač prezidento institucija, kuri siejama ir su tautiškumu, ir su valstybe kaip simboliu. Šiuo atžvilgiu A. Zuokas padeda auginti R. Pakso reitingą, o šitai daryti prezidento komandai nelabai pavyksta.
Vienu metu jau atrodė, kad A. Brazauskas susitars su A. Zuoku ir sutiks investicinį mero įvaizdį panaudoti saviems tikslams. A. Zuoko laimėjimas būtų padarytas Artūro Paulausko rankomis: staiga “laisvais” tapę trys Vilniaus tarybos socialliberalai prisijungia prie plačiosios zuokinės koalicijos. Prisiminkime, jog A. Paulauskas tokiuose žaidimuose yra pasižymėjęs - jo rankomis jau kartą buvo naikinamas R. Paksas su visa “naująja politika”. O trijulei suteikta “laisvė” būtų prisidėjusi prie A. Paulausko reklaminio bei rinkiminio “savarankiškumo”, kuris reikalingas norint užsitikrinti geresnę politinę ateitį po susijungimo su socialdemokratais. Tačiau, matyt, nulėmė tolesnės perspektyvos ir A. Zuoko ambicijų svarstymas.
Įdomus šiame spektaklyje yra konservatorių vaidmuo. Jie visomis jėgomis palaiko A. Zuoką ir net nebando žaisti jokio savarankiškesnio žaidimo. Atrodo, kad konservatoriai pasitenkina ir tiki A. Zuoko pažadais. Tiesa, savarankiškam žaidimui jie neturi nei jėgų, nei išteklių. Tačiau juk yra pavyzdys - Vilniaus taryboje puikiai veikia lenkų “komikai”, sugebantys ir pritraukti visų dėmesį, ir palaikyti įtampą, ir net kurti politkriminalinio trilerio nuotaiką. Tačiau ar konservatoriai išties supranta, ką jie palaiko ir kokią politinę ateitį sau tuo palaikymu kuria? Juk įsitvirtinus politinėje scenoje A. Zuokui sunyksta kad ir kokios menkos jų lyderio Andriaus Kubiliaus galimybės. A. Zuokas nesidalins nei politine, nei finansine galia lygiai taip pat, kaip ja nesidalijo ir įžymusis konservatorių veikėjas, visų dešiniųjų sparnų lyderis Gediminas Vagnorius. Konservatoriai yra vienu požiūriu unikali partija - ji nepaliaujamai kartoja tas pačias vaikiškas klaidas. Tačiau juk Lietuvoje užtenka kiek pakeisti partijos pavadinimą ir jau gali kurti naują politinę biografiją.
