Pastarosiomis savaitėmis bene pagrindinis Lietuvos politinio gyvenimo vyksmas, nepaliovęs traukti įvairaus amžiaus žiūrovų dėmesį, buvo Vilniaus mero Artūro Zuoko vertimo spektaklis. Kaip ir reikėjo tikėtis, meras pasirodė gerai valdąs politinės scenos apšvietimą bei užkulisius ir į savo pergalių sąrašą įsirašė dar vieną, daugeliui dalyvių skanduojant „gyvename teisinėje valstybėje“.
Su pakilusiais versti merą susitvarkyta labai žaismingai – net aršiausiems mero oponentams tenka pripažinti priešininko išradingumą. Vykęs spektaklis visiškai apnuogino mūsų politinės korupcinės sistemos esmę – dabar jau mažai kas abejoja, kad politika yra ypatingas, greito praturtėjimo galimybes teikiantis verslas, kuriame galioja vienintelė moralinė asmeninės naudos nuostata. Tą nuostatą juolab lengva įgyvendinti, kai ją gina didžiuma aukščiausių valstybės pareigūnų ir teisinės institucijos.
Turint omenyje nesibaigiančius kelerių pastarųjų metų politinius skandalus, parodžiusius, kad Lietuvoje jau baigta ištrinti politinio padorumo nuovoka, A. Zuoką galima laikyti pavyzdiniu mūsų politinės sistemos „gaminiu“, kuris tai sistemai suteikė naujų spalvingų bruožų ne tik kaip politinis moralistas, bet ir kaip veiklus politinis verslininkas bei žmogaus sielos žinovas. Kaip tik sielos žinovo sugebėjimai padėjo jam suburti visokius partinių skirtingumų prietarus peržengusių ištikimųjų būrį, pasiryžusį niekais paversti oponentų užmačias neleisti merui aukotis visų vilniečių labui ir gerovei.
Dar visai neseniai Lietuvos politinėje scenoje galiojo tam tikra viešumos ir užkulisių skirtis. Viešumoje politikai stengdavosi išlaikyti politinio padorumo regimybę ar bent jau neužmiršdavo pakalbėti apie politinę atsakomybę. Nebuvo priimta kalbėti apie politinius sandėrius, balsų pirkimus ir juodąsias buhalterijas. Šiuo metu apie tai kalbama visiškai atvirai – nesiraukant ir neraudonuojant, o vien niūniuojant „teisinės valstybės“ ar nekaltumo prezumpcijos melodiją.
Vilniaus meras įveikia oponentus, stovėdamas ant niekiniu galimo laikyti Seimo komisijos nutarimo dėl „abonento“ ir lydimas nepaliaujamai transliuojamų įžymiųjų pokalbių apie balsų pirkimus ir įvairiausius mokėjimus. Dabar jau šitai tapo mūsų viešojo politinio gyvenimo norma. Atrodo, kad korupcinis viešumas yra nauja paveikaus įvaizdžio kūrimo technologija.
Vilniaus mero oponentai jaučia naujojo įvaizdžio kūrimo technologijos teikiamas galimybes, todėl visaip stengiasi sumenkinti dabartinės pergalės surengiant interpeliacijos farsą reikšmę. Vieni kalba apie būtinumą teisinėmis priemonėmis siekti naujos interpeliacijos, o kiti giliamintiškai aiškina esą šioji pergalė – tai politinis ar dar koks mero pralaimėjimas, nes galutinai sužlugdyta liberalcentristų partija, vienijusi liberalios mąstysenos žmones ir skleidusi Lietuvai labai reikalingas liberalias idėjas.
Tačiau politiniame versle nereikalingos jokios liberalios idėjos. A. Zuokas pasiekė politinę pergalę atsikratydamas savo priešininkų ir šitaip tvirtai paimdamas partijos vairą į savo rankas. Svarbiausia – turėti savo partiją, su kuria galima dalyvauti savivaldybių rinkimuose. Ir ne kur kitur, o Vilniuje, kuriame gausu abonentinio liberalizmo mėgėjų ir gerbėjų. Tad šiuo metu savo pergalėmis Vilniaus meras deda pamatus sėkmingam pasirodymui būsimuose rinkimuose į Vilniaus savivaldybę. Kaip tik partinis rinkimų sąrašas yra geras masalas ištikimybei palaikyti. Juk jame gali būt įrašyti ir kitų partijų nusipelniusieji. A. Zuokui partijoje oponavusiems ir iš jos išmestiems „tikriesiems liberalams“ politinė ateitis rodosi miglota – jiems reikia kurti partiją, tartis dėl lyderio, kuris pajėgtų greitai „įsukti“ naujos politinės organizacijos įvaizdį, ieškoti pinigingų rėmėjų, kuriems, beje, rūpi ne liberalios idėjos, o pelnas iš investicijų į politiką.
Tad Vilniaus meras skina vieną pergalę po kitos ir ruošiasi naujai mero kadencijai. Tiesa, Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas prasitarė apie galimybę įvesti Vilniuje tiesioginį valdymą ir šitaip gelbėti demokratiją. Tačiau tuos žodžius galima interpretuoti kaip Viktoro Uspaskicho norų išdėstymą, tad tokiai idėjai oponuojančių gali būti daug daugiau nei atvirų A. Zuoko rėmėjų. Kita vertus, šios idėjos neįmanoma įgyvendinti be visų politinių jėgų sutarimo. O juk tereikia premjerui Algirdui Brazauskui nesutikti ir valdančioji koalicija žlunga. Žlugus koalicijai politinės ateities klausimas Seimo pirmininkui būtų daug aktualesnis nei Vilniaus merui.
