Spalio pabaigoje, tuoj po rinkimų, baigiasi terminas apskųsti “Williams” kompaniją Londono arbitražo teismui dėl Mažeikių naftos gamyklos privatizavimo sandorio. Kai kurie politikai bei žiniasklaidos žmonės prakalbo apie šią galimybę, tačiau laiko ieškiniui paruošti liko labai jau mažai.
Ieškinio esmė, nesigilinant į sudėtingus teisinius argumentus, kuriuos būtina pagrįsti ir specialiųjų tarnybų duomenimis (suprantama, jei jų esama), būtų ta, kad amerikiečių kompanija veikė jau iš anksto susitarusi su Rusijos kompanijos žmonėmis ir buvo numačiusi ne vykdyti sutartyje numatytas sąlygas, o paprasčiausiai “nuskalbti” Lietuvą.
Parengti ieškinį sudėtinga jau vien dėl to, kad tas sandoris, ko gero, buvo sudarytas ne su pačia “Williams” kompanija, o su jos antrine firma, kuri niekaip negali būti atsakinga nei už sandorio tikslus, nei už jo padarinius.
Nors Londono teismas šiaip jau galėtų padėti svarbų šios istorijos tašką (jokiu būdu ne paskutinį), tačiau valstybės vyrų tokio bylinėjimosi perspektyva nežavi. Savo abejones bei nepritarimą pareiškė ir premjeras Algirdas Brazauskas, ir ūkio ministras Petras Čėsna.
Atrodytų, Lietuvos valstybei atsirado galimybė pasirodyti tarptautinėje arenoje - ji imasi ryžtingai ginti savo ekonominius interesus. Tad kodėl dar abejojama? Juolab kad Seimo komisija, sudaryta tai istorijai tirti, nustatė daug įdomių jos aplinkybių ir paskelbė sutarties sudarytojams konservatoriams nemalonių išvadų.
“Williams” istorija jau nebeteko politinio aktualumo, politinio poveikio galios. Šiuo metu jokiai koalicijai nėra naudinga mesti šią kortą į rinkimų verpetą. Rinkėjai paprasčiausiai nuo jos pavargo, o pliekti konservatorius nebėra prasmės, juolab kad jie dar gali pasitarnauti A. Brazauskui ir jo aplinkai, nes remia jo kandidatūrą į būsimus premjerus. Be to, nors teismas vyktų jau po rinkimų ir ganėtinai užtruktų, negalima numatyti politinių jo vienokio ar kitokio sprendimo padarinių.
Šiuo metu “Mažeikių naftos” privatizavimo istorija labiausiai rūpinasi buvęs seimūnas, o dabar įtariamasis Vytenis Andriukaitis, tačiau jo pastangų tikrai neužteks. Viena, jos ganėtinai pavėluotos ir nepagrįstos rimtesne politine valia; antra, jo reputacija ir įtaka labai jau sumenkusi; trečia, jokiam rimtam politikui, juolab jo partijos vadovams nėra naudinga, kad jis vėlei įgautų politinio svorio.
Pasvarstykime kai kuriuos už ir prieš. Jei atmestume politinius šios istorijos aspektus ir naujas aplinkybes, susijusias su “Mažeikių naftos” perėjimu į “Lukoil” rankas, galėtume sakyti, kad tokį ieškinį teikti yra prasminga bent jau dėl dviejų dalykų. Nepaisant milijoninių kaštų, mūsų teisininkų ir kitokių ekspertų būrelis, kuris gintų Lietuvos interesus, įgautų neįkainojamo patyrimo. Suprantama, jei jie atstovautų Lietuvai kitaip nei ankstesnieji valstybės atstovai “Mažeikių naftoje”. Kitas svarbus dalykas tas, kad išaiškėtų naujos šios istorijos aplinkybės, tad visi geriau suvoktume, kas ir kaip buvo mūsų valstybei padaryta.
Tačiau mūsų politikai vadovaujasi ne tiesos ieškojimo, o politinės partinės naudos logika. O ji sako, kad pagrindinėms politinėms jėgoms tas ieškinys apčiuopiamos politinės naudos neduos. Juolab žalinga politiniu požiūriu būtų vėlei priminti prezidento Valdo Adamkaus vaidmenį šioje istorijoje. Tas vaidmuo Londone neabejotinai iškiltų. A. Brazauskui ir jo aplinkos žmonėms “Mažeikių naftos” likimas visąlaik buvo aiškus - ji turėjo atitekti naftos tiekėjams. Tik gal su mažesniais ekonominiais nuostoliais Lietuvai. Bet juk nuostoliai valstybei - tai grynas kai kurių politikų ir juos aptarnaujančių ekspertų pelnas.
Rinkimų kampanijoje sėkmingai gali būti panaudota ne “Williams”, o kaip tik “Mažeikių naftos” korta. Ir ši korta A. Brazausko rankose. Kaip ji panaudotina?
Visi žinome apie kai kurias Lietuvai labai nenaudingas įžymiosios sutarties sąlygas. Ypač tas, kurios visą ekonominę veiklą pajūryje susieja su “Mažeikių naftos” valdytojų valia. Šiuo atžvilgiu Lietuva tartum pati perleido kompanijai dalį suvereniteto. Tiesa, buvo Konstitucinio Teismo sprendimas dėl kai kurių sutarties punktų “nekonstitucingumo”, tačiau kol kas niekas nesiėmė to “nekonstitucingumo” taisyti. “Lukoil” šitai gali panaudoti, padėdama A. Brazauskui rinkimuose: įsivaizduokime, kad premjeras, aptariantis pokalbius su šios kompanijos vadovybe dėl “Mažeikių naftos”, džiugiai papasakoja Lietuvos žmonėms, kad kompanija sutinkanti nusileisti dėl kai kurių sutarties punktų. Rinkėjai pajunta palengvėjimą ir dėkingumą ne tik premjerui, bet ir “Lukoil”. Rinkėjų akyse kompanijos įvaizdis gerokai pagerėja (gerieji rusai), o A. Brazauskas sutvirtina savąjį Lietuvos gynėjo įvaizdį.. Nesvarbu, kad joks rinkėjas nepajėgtų nei patikrinti, nei išsiaiškinti, kas ir už kiek buvo “nusileista”.
