Izraelio lyderis Arielis Sharonas neseniai įspūdingai laimėjo vykusius parlamento rinkimus: nepaisant korupcijos skandalų, šalį ištikusios ekonominės krizės, nesibaigiančių karinių operacijų ir palestiniečių teroristų išpuolių, jo vadovaujama partija “Likud” padidino savo įtaką Knesete. Vadinasi, didžioji dalis žydų pritaria vykdomai jėgos politikai ir didžiojo Izraelio vizijos įgyvendinimui.
Izraelio ir palestiniečių konfliktas jau seniai tapo vienu esminių pasaulinės politikos veiksnių. JAV elgesys arabų pasaulyje iš dalies yra nulemtas Izraelio saugumo interesų. Nors Izraelio pastaruoju metu vykdoma vidaus politika kelia gana neigiamą tarptautinį rezonansą, Jungtinės Valstijos kol kas visiškai palaiko dabartinį šios šalies lyderį, kurio veiksmai paskatino dviejų tautų, gyvenančių joms šventoje žemėje, abipusės neapykantos stiprėjimą. A. Sharono laimėjimas rodo, koks didelis yra susikaupęs žydų neapykantos palestiniečiams ir juos palaikančiam arabų pasauliui mastas, kurį savaip atliepia plintanti savižudžių palestiniečių terorizmo banga. Tiksliau kalbant, tai dvi giminingos, viena kitą maitinančios neapykantos srovės.
Tačiau tarptautinėje arenoje vis labiau ryškėja tam tikri Izraelio boikotavimo ženklai. Ir politinėje, ir kultūros srityse. Kartkartėmis atvirą nepasitenkinimą Izraelio okupuotose palestiniečių žemėse vykdoma politika pareiškia Europos Sąjunga ir jos lyderės. Didžioji Britanija net apribojo kai kurių karinių gaminių pardavimą, nors šiuo metu yra artimiausia JAV sąjungininkė. Politinių lyderių tendenciją atsiriboti nuo Izraelio rodo ir tas faktas, kad 2002 metais Izraelyje lankėsi tik vienas užsienio šalies vadovas - Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas. O valstybių vadovų vizitai išreiškia ne tik diplomatinių santykių intensyvumą, bet ir tam tikrą politinę paramą. Europos ir kitų pasaulio šalių vadovai mažina savo tiesioginius kontaktus su Izraelio vadovais atsižvelgdami ir į galimą neigiamą arabų pasaulio šalių reakciją, ir į musulmoniškųjų diasporų savose šalyse nuotaikas.
Atsiribojimo nuo Izraelio nuotaikos plinta ir kultūros srityje. Pastaruoju metu Skandinavijos šalių akademiniuose sluoksniuose nutraukiami ar nebeplėtojami kai kurie mokslininkų ir mokslo institucijų kontaktai. Šitaip europiečiai nori paskatinti žydų ir palestiniečių problemos taikaus sprendimo paieškas. Suprantama, toks elgesys Izraelio politikų interpretuojamas kaip antisemitizmo apraiška. Be abejo, kai kada galima įžvelgti kokią modernaus antisemitizmo gaidelę, grindžiamą jau ne rasistiniais sumetimais, o Izraelio politiką palaikančios tautinės valstybinės ideologijos atmetimu. Tiesmukas kaltinimas antisemitizmu tik dar labiau kaitina atmosferą. Juolab kad kartais boikoto Izraeliui iniciatoriai būna patys žydų kultūros žmonės, šitaip išreiškiantys savo nesutikimą su dabartine šios šalies politika.
Neseniai Oksfordo universiteto knygynas “Inner Bookshop” paskelbė boikotuosiąs Izraelyje išleistas žydų mokslininkų knygas ir publikacijas. Oksfordo universitetas - vienas žymiausių ne tik Didžiosios Britanijos, bet ir viso pasaulio universitetų. Šis boikotas - apraiška ir britų akademiniuose sluoksniuose plintančio atsiribojimo nuo Izraelio. Boikotavimo judėjimą praeitų metų balandžio mėnesį paskatino du profesoriai žydai - Hilary Rose ir Stevenas Rose`as. Nutrūko Izraelio mokslininkų vizitai, kai kurie bendri moksliniai projektai ir straipsnių publikacijos, o Mančesterio universiteto Mokslo ir technologijos institute du izraelitai buvo išbraukti iš dviejų mokslinių žurnalų redaktorių tarybų, kai jie atsisakė savo noru iš jų pasitraukti. Knygynas apie boikotą paskelbė 2002 m. gruodžio 14 d. laiške “Astrologo” leidyklai Izraelyje, ta leidykla yra pagrindinė Izraelio autorių knygų tiekėja Oksfordo knygynui. Laišką pasirašė visi devyni darbuotojai, kurie išreiškė nepritarimą Izraelio vykdomai politikai okupuotose Vakarų Kranto žemėse, o ypač juos papiktinusi JT tarnavusio brito Iano Hooko žūtis nuo Izraelio kareivių kulkų Dženino pabėgėlių stovykloje. Izraelio leidėjų atsakyme boikotas apibūdinamas kaip gėdingas, nacių laikus primenantis aktas, kaip antisemitizmo apraiška ir iškeliama demokratinė Izraelio valstybės prigimtis bei nusakomas palestiniečių vykdomo terorizmo pavojus.
Dėl tokių tendencijų galima tik apgailestauti - kultūros srityje ir akademiniuose sluoksniuose plintanti nuostata boikotuoti Izraelį ir visiškai suprantama atsakomoji izraeliečių reakcija neišvengiamai stiprina vidinį europietiškąjį nepasitikėjimą ir įtarumą. Kultūriniai santykiai su Izraeliu vis labiau supolitinami ir suideloginami. Vargu bau šitai prisidės prie taikaus žydų ir palestiniečių problemos sprendimo - veikiau bus skatinama jėgos politika.
