Pateikiame V. Landsbergio įrašą, kurį profesorius paskelbė savo „Facebook“ paskyroje:
„Istorija, kuri nenueina į praeitį. Sąjūdžio vadovybei išėjus į valstybės darbus, o tai 1990 m. balandis-gegužė, įvyko naujas organizacijos suvažiavimas; jam vadovauti buvo pašaukti politikos veikėjai nedalyvavę AT (Aukščiausios Tarybos – red. past.) rinkimuose, norėję ir toliau likti opozicijoje. Sąjūdžiui mėgino vadovauti A. Juozaitis ir V. Radžvilas, matę organizacijoje pasidalinimą į „liberalus“ ir „radikalus“, priskiriantys save liberaliajai krypčiai. Atgimusios valstybės nedraugai viską stebėjo, fiksavo, stengėsi manipuliuoti. Svarbūs dalykai atsispindi senosios represinės valdžios KGB dokumentuose.
Štai agento „šaltinio“ (jo slapyvardis „Petrov“) rusiškas pranešimas iš jo informatoriaus „R“ lūpų. Šis, naujosios vadovybės narys, „vėl pabrėžė būtinybę sukurti kairiojo centro bloką parlamente ir papasakojo, ką naujieji Sąjūdžio lyderiai yra nuveikę šia kryptimi. Jiems, atskirai imant, pavykę Aukščiausiojoje Taryboje atskelti nuo sąjūdinės daugumos eilę žinomų Lietuvos veikėjų ir laimėti daugumą Aukščiausiosios Tarybos Prezidiume (Kuzmickas, Gudaitis, Laurinkus, Petrovas ir kiti asmenys – viso aštuoni iš 13).“
Iš agentūrinio pranešimo toliau (vertė Vytautas Landsbergis).
„Pats „R“ ir kiti liberalūs lyderiai mano, kad pirmaeilis uždavinys yra būtinybė susitarti su Maskva remiantis moratoriumu visiems Aukščiausiosios Tarybos sprendimams, kartu su nepriklausomybės atkūrimo aktu. Tačiau gali būti kalbama tik apie laikiną tų aktų pristabdymą ir turint patikimas garantijas. Liberalai laikosi pagrindo (ischodiat iz toj točki zrenija), kad Lietuva turi būti „ekonominėj sąjungoj“ su SSRS panašioj į Europos bendriją. Jie suvokia, kad tokia sąjunga numato ir tam tikrą politinę priklausomybę (pirmiausiai užtikrinant Sovietų Sąjungos strateginius ir gynybos interesus), bet išimtinai sąlygojamą visiška nepriklausomybe sprendžiant vidinius respublikos klausimus ir diversifikuojant išorinius ekonominius ir kultūrinius ryšius.
<...> Visiems stebėtojams krito į akį, kad pastaruoju metu manifestacijas Aukščiausiosios Tarybos vadovybei remti rengė tik ekstremistinė Lietuvos Laisvės lyga, surenkanti iš viso du-tris šimtus žmonių. Sąjūdis susilaiko reikšti kokią nors paramą valdantiems sluoksniams, ir tai jau liudija apie rimtus nuotaikų Lietuvoje poslinkius.
<...>
Svarstyta Prunskienės kelionė. „R“ aukštai įvertino jos rezultatus. Jis džiaugiasi, kad premjerė suvokė, jog tikėtis Vakarų paramos – nerimta, ir kad reikia aktyviai ieškoti kompromisų su Maskva. Prunskienė visuomenėje laimėjo daug taškų, ir tai leido jai pareikalauti Vyriausybei didesnių įgaliojimų.
<...>
„R“ atkreipė šaltinio dėmesį į tai, kad spaudos konferencijoje, kurią transliavo televizija, Prunskienė kreipėsi į Sąjūdį prašydama pagalbos pertvarkant valdžios struktūrą.
<...>
„R“ vertina Landsbergį kaip visai vidutinę asmenybę, bet su didelėmis ambicijomis ir valdžios troškimu. <...> Anot „R“, Landsbergis nesugeba formuoti savos politikos, neryžtingas ir tiesiog bailus.
<...>
Nelauktas įvykis buvo Ministrų tarybos spaudos sekretoriaus Juršėno spaudos konferencija AT Prezidiume, kur šis vėl iškėlė prezidento pareigybės įsteigimo klausimą. Tą idėją jau remia naujoji Sąjūdžio vadovybė, ir tai reiškia, kad netrukus bus mėginama ją įgyvendinti Aukščiausiojoje Taryboje. Prezidento pareigybės įvedimas faktiškai bus tolygus Landsbergio pašalinimui.
<...>
KGB agentūrinio pranešimo, kurį pasirašęs I. V. Dmitrijevas, datuoto 1990-05-18, kopija V. Landsbergio archyve
<...>
Ar šiuo KGB šifru „R“ žymimas informatorius, vienas naujųjų liberaliųjų Sąjūdžio lyderių, buvo Vytautas Radžvilas (gal R. Rajeckas?), galėtų atsakyti istorikų arba LRT tyrimai, jeigu LGGRTC dar nėra jų atlikęs.
Kitos agentūrinio pranešimo įdomybės būtų:
a) K. Prunskienės spaudos konferencija, premjerei grįžus iš garsiosios diplomatinės kelionės į Vakarus, jos kreipimasis į naująją Sąjūdžio vadovybę (A. Juozaitis, V.Radžvilas) dėl pagalbos pertvarkant atkurtos valstybės valdžią, ir b) deputato Česlovo Juršėno nebepirmąsyk (!) keltas Respublikos prezidento pareigybės „įvedimas“. Paminėtosios AT Prezidiumo spaudos konferencijos medžiaga, gal ir Č. Juršėno siūlytas AT nutarimo projektas galėtų būti išlikę Seimo archyve. Trafaretiniai istorikų pasakyvai šiuo klausimu paprastai teigia tariamą V. Landsbergio interesą tapti prezidentu.
Čia pėdsakai mūsų valstybės naujosios istorijos tyrinėtojų dėmesiui.“
